Kodėl ir nykstant kūnui išlieka viltis
Prieš kelias vasaras, kol dar mano senelis ir senelė buvo su mumis, surengėme šeimos iškylą. Mano senelės protas buvo jau nebe toks kaip anksčiau. Demencija progresavo. Viskas tapo taip sudėtinga, kad ji nebeatsiminė nei mano, nei kitų šeimos narių vardų. Tačiau vieno vardo ji nepamiršo – Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo. Taip pat ji nepamiršo himnų – giesmių, kurias giedojo visą savo gyvenimą.
Tos iškylos metu seneliai sugiedojo mums keletą himnų. Vienas jų buvo „Ar Jėzui rūpi?“ Daugybės senatvinių iššūkių sūkuryje mano senelė giedodavo:
Ar Jėzui rūpi, kad mano širdis nuliūdusi
Tiek, kad nebepadeda nei mira, nei giesmė;
Kai našta spaudžia ir rūpesčiai kelia nerimą,
Kai kelionė tampa pernelyg varginanti ir ilga?
Tada nuskamba ir atsakymas:
O taip – Jam rūpi! Aš žinau, kad Jam rūpi,
Jo širdį jaudina mano liūdesys.
... Aš žinau, kad mano Gelbėtojas rūpinasi. (Frank Ellsworth Graeff, 1901)
Dievas rūpinasi senstančiais šventaisiais
Mes ribotai arba išvis negalime sukontroliuoti, kaip sensta mūsų kūnas ir protas. Tačiau jeigu žinome, kad Gelbėtojas mumis rūpinasi, ir tikime, kad, iškilus kiekvienam poreikiui, Jis suteiks malonę, ilsimės rankose To, kuris rūpinasi mumis ir senatvėje. Pranašo Izaijo knygoje skaitome: Klausykite manęs, Jokūbo namai ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo. Aš esu, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus (Iz 46, 3–4). Dievo malonė įgalina mus senti garbingai. Evangelija įgalina mus pasitikti senatvę tvirtai pasitikint Dievo nekintamu rūpesčiu mumis – ne tik Jo rūpesčiu dėl mūsų sielų, bet ir Jo rūpesčiu mūsų kūnais.
Biblija poetiškai rašo apie mūsų senstančius kūnus:
Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: „Man jie nepatinka.“ Nelauk, kol aptems saulės šviesa, mėnulis bei žvaigždės ir nauji debesys užeis po lietaus. Tuomet namų sargai drebės, stiprieji susilenks, malėjos nebedirbs, nes jų bus maža išlikę, o tie, kurie žiūrės pro langus, nieko nebematys; durys į gatvę užsidarys, girnų garsas nusilps; paukščiai prikels savo giesmėmis, o dukterų giesmių nesigirdės. Tuomet jie bijos aukštumų ir baimė bus kelyje. Migdolų medžiai pražys, skėriai taps našta. Žmogus nieko nebenori, jis žengia į savo amžinus namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse. Sidabrinis siūlas nutrūks, auksinis dubuo suduš, ąsotis prie šulinio subyrės ir šulinio ratas sulūš. Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia – pas Dievą, kuris ją davė (Ekl 12, 1–7).
Kas atsitinka, kai jaunystė prabėga? Mes sulinkstame po metų našta. Jėgos apleidžia, trūksta dantų, akys apsiblausia. 71 psalmėje psalmininkas įgarsina baimę, kurią patiriame galvodami apie senatvę. Jis šaukia Viešpačiui: Neapleisk manęs senatvėje; nepalik, kai jėgos išseks! (Ps 71, 9). Antrame laiške korintiečiams Paulius tai vadina išoriniu nykimu: Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina (2 Kor 4, 16–18).
Daugeliui žmonių senatvė kelia neviltį. Nugali gilus liūdesys ir neviltis. Mes greitai sutrinkame. Tačiau gyvenimui artėjant prie pabaigos, mūsų sąjunga su Kristumi kreipia mus į tai, kas tikra. Tiems, kurie yra Kristuje, senatvė daugiau teikia viltį nei baimę, labiau yra apie garbę nei apie gėdą, daugiau apie šventumą nei apie nykimą, daugiau apie laimėjimą nei apie praradimą.
Senėjimo realijos gali sustiprinti mūsų viltį, priversdamos pakelti akis į šviesią ateitį, kurią Kristus yra mums paruošęs.
Nėra nieko, ko Gerasis Prisikėlimas negalėtų pataisyti
Kai kurie krikščionys linkę nuvertinti kūno svarbą, sumenkindami fizinius dalykus ir iškeldami dvasinius. Tačiau Evangelija yra Gera Žinia, kad Dievas tapo žmogumi Kristuje, kad užtikrintų visišką savo žmonių išgelbėjimą, apimantį prisikėlimą, išgydymą ir amžiną gyvenimą mūsų kūnams. Šiame gyvenime mūsų kūnai yra silpni ir mūsų gebėjimai laikui bėgant nyksta. Galbūt tavo kūnas jau dabar nuvilia tave, ir tu bijai, kad visa tai tik dar labiau blogės. Geriausia, ką mes galime padaryti, tai žvelgti toliau – ne į senatvę ir kapą, bet į Kristaus grįžimą ir mūsų kūnų ateitį.
Teologas D. A. Carsonas yra pasakęs: „Nėra tokios negalios, kurios Gerasis Prisikėlimas negalėtų pataisyti.“ Tai nepaprastai gera žinia mums visiems. Tik įsivaizduokite kūną be jokių ligų ir negalių, tvirtą, sveiką, kai nieko neskauda, nėra jokios alergijos, jokių fizinių ar protinių sutrikimų.
Apaštalas Paulius sako: Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų gėdingą kūną ir padarys jį panašų į savo šlovingą kūną ta jėga, kuria Jis visa palenkia sau (Fil 3, 20–21). Jis sako, kad ši kūno transformacija, „mūsų kūno atpirkimas“, yra didžiulis Evangelijos triumfas ir viltis, kuria esame išgelbėti (Rom 8, 23–24). Dabar mes senstame turėdami paguodą, nes žinome, kad su kiekviena diena šis atpirkimas yra arčiau nei kada nors anksčiau.
Mes būsime su Viešpačiu
Vis dėlto senti nėra lengva. Aplankiau savo senelius vasarą, prieš pat mano senelės mirtį. Senelis prisipažino nemanęs, kad kada nors išlies tiek daug ašarų. Sunkiausia jam buvo ištverti, kad nebegali bendrauti su senele dėl jos demencijos. Jie nebegalėjo žaisti stalo žaidimų ar spręsti galvosūkių kaip kitos pagyvenusių žmonių poros.
Mes nemažai kalbėjome apie Kristaus grįžimą ir dangaus šlovę Tą Dieną. Mano senelė visą dieną sėdėjo kėdėje; ji vargiai galėjo judėti ir kalbėti. Ir vis dėlto ji buvo kupina malonės, ir Kristaus jėga bei šlovė ilsėjosi ant jos. Štai kaip atrodo klestėjimas, kai fizinės jėgos apleidžia ir protas nusilpsta. Senatvė ir visa tai, ką ji atsineša, nesumenkina to, kas mes esame, ir dėl ko iš tiesų gyvename. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve (Kol 3, 3). Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tai laimėjimas (Fil 1, 21).
Tą dieną viešėdamas pas senelius, pasistačiau kėdę prie pat senelės ir atsisėdau. Per ašaras skaičiau jai Apreiškimo knygos 21 skyrių. Vos sugebėjau jį pabaigti.
Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo“ (Apr 21, 3–4).
Tai mūsų didinga ateitis. Senatvė Kristuje yra kelias į šlovę. Ką sėjame būdami silpni, bus prikelta galybėje Kristaus atėjimo metu. Mes būsime su Viešpačiu per amžius. O kol kas senatvė – tai laikas, kai kaupiame liudijimus apie Dievo ištikimybę ir Jo pasiryžimą mylėti ir rūpintis savaisiais.
Vertė Lina Tamonytė