Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose.“ Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“ Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjosi: „Eikime į Betliejų ir pažiūrėkime, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“
(Evangelija pagal Luką 2, 8–15)
Kalėdos yra džiaugsmo šventė. Būtent tokią džiaugsmo žinią angelai paskelbė piemenims: Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Nors piemenys buvo vargingiausias to meto visuomenės socialinis sluoksnis, o angelai aplankė juos tamsiausią naktį, nors jų maistas buvo vargo duona, dangaus skliautas buvo jų stogas, Betliejaus laukų akmenys buvo jų priegalvis, o jų draugai buvo kiti vargšai piemenys bei jų ganomi gyvulėliai, vis dėlto išgirdus angelų žinią piemenis apėmė nenuspėjamas ir nežemiškas džiaugsmas. Dangaus choro skelbiama džiaugsminga žinia yra Evangelijos preliudija. Pamąstykime: jei tokia pradžia, tai kokia yra visa Evangelijos žinia?!
2020-ieji metai daugeliui iš mūsų buvo sunkių išmėginimų metai. Nuo metų pradžios kovojome su mus izoliavusia Covid-19 pandemija, nerimavome dėl savo artimųjų sveikatos, senyvų giminaičių gyvybės, išgyvenome dėl darbų, verslų, bažnyčių ir visuomenės ateities. Privalėjome daug ką išmokti, ne kartą peržengti įvairiausias ribas. Susiskirstėme į politines stovyklas rinkdami Seimą. Santūriai džiaugėmės ir skaudžiai liūdėjome.
Jei 2020-ieji metai mus ko nors pamokė, tai vieno dalyko tikrai – suvokėme, kad pasaulis nėra žmogui pati svetingiausia vieta. Patyrėme, kad visi mūsų planai gali sugriūti per akimirką. Tad nejaugi tokią juodą nevilties, neišsipildžiusių lūkesčių, nerimastingo rytojaus laukimo dieną galime džiaugtis patys ir išdrįstame kviesti džiaugtis kitus? Ar tai nėra kvaila ir paviršutiniška, o gal net groteskiška?
Džiaugsmo šaltinis
Įsižiūrėkime į Evangelijos tekstą. Kalėdas lydintis krikščioniškas džiaugsmas nėra tai, ką mes visuomenėje esame linkę laikyti asmenine laime ar subjektyviąja asmenybės gerove. Tai nėra džiaugsmas, kuris kyla apsvarstant savo darbų rezultatus, pasiekimus, mąstant apie sveiką ir laimingą šeimą, gerus metus, gražias kalėdines dovanas ir puikų nusiteikimą. Tai nėra džiaugsmas, grindžiamas lūkesčiu, kad kiti metai tikrai bus geresni nei šie.
Angelas kviečia džiaugtis ne savimi. Jis piemenų dėmesį kreipia į kažką, esantį už jų. Dangaus šauklys kreipia jų žvilgsnį, mintis ir emocijas į Tą, kuris tą naktį gimė. Tai kažkas nepalyginamai daugiau, nei piemenys kada galėjo sutikti, suvokti ar patirti. Angelas rodo į metafizinę tikrovę, kuri pranoksta skurdų piemenų pasaulį. Dangaus pasiuntinys rodė į Kristų! Jis yra tikrasis krikščioniškojo džiaugsmo šaltinis, kuris niekada nesibaigia ir neišsenka. Ir šis džiaugsmas pasiekiamas visiems, nepriklausomai nuo jų darbų ir pasiekimų. Šis šaltinis nuolat pripildo tuos, kurie atsigręžia į Viešpatį, kurie pradeda Jį mylėti, apie Jį mąsto ir nori Jį pažinti.
Savo paauglystės metus praleidau Čivonių kaime, kur tėvai buvo įsigiję seną vienkiemį. Ten buvo ir akmeninis šulinys. Kadangi sodyba buvo ant nedidelės kalvelės, kartais per didžiausias vasaros kaitras mūsų šulinyje pritrūkdavo vandens. Tuomet turėdavome bėdų.
Jei mūsų džiaugsmas kyla tik iš mūsų pačių: tai lemia temperamentas, gyvenimo pasiekimai, darbo rezultatai, patirta sėkmė ir t. t., tuomet mes esame panašūs į tą seną šulinį – didesnės kaitros metu ar užklupus sunkumams nuolat pritrūksime vandens, jausimės sausi ir išdžiūvę. Evangelija kviečia atrasti džiaugsmą, kuris nėra mūsų pačių darbų ir pasiekimų rezultatas. Tai ne džiaugsmas, žavintis savimi ir savo darbų vaisiais, bet per Kristų apreikšta Dievo malonė.
Džiaugsmas ir malonė
Kalėdinė džiaugsmo žinia gali trikdyti. Kaip įmanoma būti kupiniems džiaugsmo, jei mūsų gyvenimas nėra iki galo sutvarkytas? Jei esame emociškai pažeidžiami? Jei mūsų socialiniai ryšiai sutrūkinėję? Jei mums niekaip nepavyksta ištrūkti iš blogų įpročių determinizmo? Jei esame dvasiškai nutolę nuo Dievo? Jei mūsų sąžinė apsunkusi nuo tamsos? Kaip galime džiaugtis, jei savo darbais tiesiog to nenusipelnome?
Krikščionybė skelbia, kad džiaugsmas ir malonė yra susiję kaip ugnis ir dūmai, kaip kūnas ir jo šešėlis. Jėzus Kristus gimdamas į šį pasaulį atnešė tikrą viltį – Jis yra Dievo malonės įsikūnijimas ir Jo mirtis ant kryžiaus tą malonę pelnė visiems, kurie tik patikės. Štai kodėl žmonės, kurie susidūrė su Kristumi, patirdavo atleidimo malonę ir dangišką džiaugsmą.
Evangelijoje skaitome Kristaus palyginimus. Jėzus pasakoja apie piemenį, kuris paliko devyniasdešimt devynias avis, kad surastų vieną pražuvusiąją. Ją suradęs, piemuo su džiaugsmu užsidėjo ją ant pečių, kad parneštų į kaimenę (Luko 15, 5). Lygiai taip pat moteris, pametusi pinigą, iškrėtė visus namus ir, suradusi pamestą monetą, džiaugėsi kartu su draugėmis (Luko 15, 9). Palyginime apie sūnų palaidūną tėvas su didžiausiu džiaugsmu priėmė turtus ir palikimą iššvaisčiusį savo akiplėšą sūnų, kai šis sugrįžo atgal į namus (Luko 15, 23).
Evangelijos pasakoja ir tikras malonės istorijas. Kristų sutiko muitininkas Zachiejus, kuris buvo praturtėjęs nesąžiningai. Jis su džiaugsmu priėmė Jėzų savo namuose (Luko 19, 6). Nusidėjėlis atsigręžė į Dievą. Malonė aplankė namus. Kiek vėliau, po Kristaus prisikėlimo, Pilypas skelbė Evangeliją Samarijos mieste. Žmonės patyrė Dievo gerumą ir džiaugsmas pripildė visą miestą (Apaštalų darbai 8, 8).
Visi šie pasakojimai liudija apie Dievo malonės atnešamą džiaugsmą į žmonių gyvenimą. Ne pati paklydusi avis sugrįžo pas piemenį, ne pamestoji moneta surado save, tėvas priėmė prasikaltusį sūnų, Kristus dovanojo nusidėjėliui. Krikščioniškas džiaugsmas kyla iš Viešpaties Jėzaus malonės. Tai atleidimo, priėmimo, naujos pradžios, nepelnyto Dievo gerumo patyrimas. Malonės džiaugsmas visuomet žymi ir atneša esminius pokyčius asmens, šeimos ar bendruomenės gyvenime.
Pasikeitimo džiaugsmas
Mums gali kilti daug klausimų: Ar tikrai džiaugsmas yra ta būsena, kuri veda mus į pokytį? Ar visada džiaugsmingo žmogaus gelmėje vyksta tam tikri esminiai ir geri pokyčiai? Ar nėra atvirkščiai – ar džiaugsmas ir juokas neliudija apie sielos lėkštumą, paviršutinišką požiūrį į gyvenimą?
Kristus savo mokinius mokė, kad yra dviejų rūšių džiaugsmas: šio pasaulio džiaugsmas ir džiaugsmas, kurį teikia pats Viešpats (Jono 16, 20; 17, 13). Pasirodo, kad ne kiekvienas džiaugsmingas veidas atspindi giluminį ir į pokyčius vedantį Kalėdų žinios džiaugsmą. Taip, yra paviršutiniškas šio pasaulio džiaugsmas, kurį turbūt ryškiausiai pastebime savo vaikuose, kai jie pradeda be perstojo džiūgauti, kvailioti ir dūkti. Tuomet žinome – lauk bėdų! Ir tikrai – staiga kas nors dūžta, lūžta, susižeidžia ar būna sužeistas. Neretai, o gal net ir labai dažnai, paviršutiniškas džiūgavimas mums prišaukia bėdų.
Evangelija moko, kad egzistuoja ir netikras, sąžinę ir Dievo tikrovę išplaunantis šio pasaulio džiaugsmas, kuris nukreipia žmogaus mintis ir dėmesį nuo esminių gyvenimo klausimų. Tai džiaugsmas, lydintis lėkštas pramogas, paviršutiniškus santykius su kitais, kai neieškome tikrų ir tvarių atsakymų dėl savo sielos ir gyvenimo. Kristus moko, kad net klausydami Evangelijos kai kurie žmonės su džiaugsmu ją priima, bet, atėjus sunkumams ir išmėginimams, jie pasipiktina ir atmeta ją kaip kvailystę (Mato 13, 20–21).
Tikrasis malonės džiaugsmas veda į esminius ir ilgalaikius pokyčius. Malonė perkeičia žmogaus širdį. Ji atgręžia žmogų – jo mintis, vertybių pasaulį, sielą ir jėgas – į Viešpatį, todėl žmogus pradeda visomis išgalėmis gyventi su Dievu ir mylėti. Mylėti Dievą ir artimą.
Pasiliekantis džiaugsmas
Nejau dabar visą gyvenimą krikščionis turi džiūgauti, lyg nepatirtų gyvenimo sunkumų? Kristaus malonė į žmogaus gyvenimą ateina atnešdama nežemišką džiaugsmą. Džiaugsmas yra dieviški Viešpaties Jėzaus malonės rūbo apvadai, tad kai Viešpats prisiliečia prie žmogaus, šis visuomet bus pripildytas džiaugsmo.
Tačiau tai nereiškia, kad mes nepatirsime sunkių ir skaudžių gyvenimo išmėginimų. Mums teks susidurti su pačiais įvairiausiais sunkumais: ligomis, skurdu, socialine neteisybe, emociniu skausmu, išdavyste, netektimi ir mirtimi. Tačiau Dievo žodis mus kviečia skaudžioje gyvenimo išmėginimų tikrovėje nepamesti malonės ir išganymo džiaugsmo. Apaštalas Paulius įsakė džiaugtis Viešpatyje (Filipiečiams 4, 4), mokė, kad džiaugsmas yra Dvasios vaisius mūsų gyvenime (Galatams 5, 22).
Kodėl tai svarbu? Nes išganymo džiaugsmas nėra tik pirmoji mūsų reakcija į Evangelijos žinią. Tai nuolatos pasiliekantis Dievo išganymo suvokimas. Jei tik suvokiame, ką reiškia Kristaus gimimas. Jei tik suprantame, kodėl Kristus mirė ant kryžiaus. Jei šią Gerąją Naujieną priimame asmeniškai, į mūsų širdis nepertraukiamai plūs džiaugsmo srovės. Viešpaties džiaugsmo šaltinis neišsenka, kaip išsekdavo šulinys senoje mūsų sodyboje. Jis nuolat pripildo kiekvieną. Ir nesvarbu, kokios aplinkybės mus suptų (galime būti visuomenės atstumtieji ar kaip Paulius būti persekiojami dėl Evangelijos, izoliuoti dėl senatvės, pažeidžiami emociškai), mes galime būti pripildyti šio džiaugsmo. Džiaugsmas liudija, kad žmogus išlieka tikintis, nors ir patiria sunkumų bei išmėginimų, kad žmogus pasitiki Kristumi ir Jo malone.
Kaip tai pasiekti? Klausyti Evangelijos žinios. Geroji Naujiena apie Kristų mus kviečia atgailauti, atneša sutaikinimą, suteikia mums užtikrintumą, kad esame priimti, ir galiausiai pagimdo džiaugsmą. Todėl pamąstykime, ką reiškia Kalėdos. Svarstykime apie tai, ką Kristus padarė dėl mūsų, kas Jis yra mums. Išpažinkime savo meilę ir dėkingumą Jam už tai, ką Jis padarė. Apsispręskime, kad mes seksime paskui Jį, nepaisydami gyvenimo aplinkybių, išmėginimų ir sunkumų.
Brangus skaitytojau, tu taip pat gali būti kupinas džiaugsmo kaip ir vargšai piemenys, atgailavęs muitininkas ar už Evangelijos skelbimą kalėjęs apaštalas. Jei tik išgirsi angelo žodžius. Jei tik suprasi, ką jie reiškia. Jei suvoksi, iš kur šis džiaugsmas kyla. Ateik ir paragauk amžinos ir nesibaigiančios džiaugsmo versmės. Ateik ir džiaukis Tuo, kuris gimė!