Tam tikrose žmonių grupėse arba populiariuose anekdotuose neretai galima išgirsti, kad santuoka - tai meilės kalėjimas.
Tai tiesa tik tuo atveju, jei šią frazę supriešinsime su įsimylėjimu ir romantika. Kai žmonės gyvena kartu, jiems tenka panirti į visai neromantiškus dalykus. Grynai romantiniams santykiams reikalingos tam tikros aplinkybės, kur „negražūs“ buities dalykai gali būti paslėpti. <...>
Santuoka - tai netektys
Susituokus radikaliai pasikeičia žmonių statusas. Žmogus netenka daugybės galimybių. Jis atsisako galimybės išsirinkti kažką kitą arba, tarkim, tapti vienuoliu. Jis netenka finansinės nepriklausomybės - galimybės leisti pinigus vien tik tam, kam nori. Pasikeičia jo įprastas gyvenimo būdas. Dėl to šiuolaikinėje „neribotų galimybių“ visuomenėje tiek daug žmonių ir bijo santuokos. <...>
Iš esmės krikščionis teturi vieną kelią - santuoką arba sąmoningą celibatą. Ir abu šie keliai reiškia tam tikrus atsižadėjimus. <...>
Meilės baimė
Žmonės karštai trokšta meilės, kuri suvokiama kaip visų norų išsipildymas. Mylėti ir būti mylimam - svarbiausias ir normalus kiekvieno žmogaus noras. Bet tuo pačiu metu didžioji dauguma žmonių bijo ilgalaikių ir rimtų santykių. Neretai tai susiję su vaikystės patirtimi, kuri primena, jog meilė sukelia skausmą. Gali atrodyti, kad meilė - tai vergovė, ištirpimas kitame žmoguje, savęs netekimas. Labai daug žmonių nesąmoningai įsitikinę, kad jų neįmanoma mylėti - „Jei kitas žmogus sužinos apie mano blogąsias puses, jis manęs nebemylės“. Ir toks suvokimas būdingas ne kažkokiems neurotikams, o daugeliui žmonių. Tai sukelia ir santuokos baimę, ir pasmerkia paviršutiniškiems santykiams, o šiuolaikinė kultūra šią baimę tik palaiko.
Pagyvensim - pamatysim
Baimė netekti laisvės labai dažnai atveda iki to, kad du žmonės pradeda gyventi kartu „be jokių rimtų įsipareigojimų“. Atrodo, jog šis variantas leidžia išspręsti daugybę problemų. Žmonės turi galimybę susipažinti su buitimi, tyrinėja, ar tinka vienas kitam lovoje ir finansine prasme, o tada jau gali priimti gerokai „protingesnį“ sprendimą, ar kurti realų gyvenimą kartu.
Tačiau daugybė tyrimų rodo, kad ši schema nesuveikia. Pavyzdžiui, kai kartu pagyvenę žmonės nusprendžia susituokti, vėliau 50 proc. dažniau šios santuokos išyra. Tokios poros paprastai gerokai dažniau nesutaria dėl finansų, buities, poilsio, draugų, net dėl seksualinio gyvenimo. Tyrimai taip pat rodo, kad šios poros prasčiau bendrauja ir nejaučia tokio didelio pasitenkinimo savo santykiais, nei poros, pasirinkusios santuoką „neatsargiai“, t. y. be bandomojo laikotarpio.
Vienareikšmiškai atsakyti, kodėl taip atsitinka, nėra lengva. Aš linkęs manyti, kad gyvenant kartu be įsipareigojimo lengviau slėpti tam tikrus savo asmenybės aspektus, „purvinas“ savo išgyvenimų „kojines“. Nepaisant to, kad žmonės miega vienoje lovoje, jie nėra tokie tikri dėl savo ateities, kad visiškai atsivertų. Kol jie nepažadėjo vienas kitam likti kartu amžinai, jie linkę užsidėti tam tikras kaukes. Bet privalu žengti lemiamą žingsnį - tam, kad nebijotum būti savimi. Ir gerąja, ir blogąja prasme.
Laisvės netekimas
Taip, privalu atvirai pasakyti - santuoka yra didelė rizika. Niekas nežino, kas bus. Kitas žmogus gali susirgti, gali tapti neištikimas arba pasikeisti - kaip ir aš pats. Tai suvokimas, kuris kiekvieną daro pažeidžiamą. Tai sutikimas kentėti neišvengiamą skausmą, savanoriška nelaisvė. Bet juk labai daug žmonių tam ryžtasi. Jie pasirengę pašvęsti savo gyvenimą kitam žmogui, kad kartu sulauktų vaisių - ir ne tik vaikų. Savanoriškas atsisakymas labai dažnai atsiperka.
Krikščioniui, kuris iš tiesų gyvena savo tikėjimu, tai suprasti kur kas paprasčiau. Kažką panašaus jis jau išgyveno. Krikšto akimirką jis jau atsisakė tam tikrų galimybių ir pažadėjo tikėti iki savo gyvenimo pabaigos. Jis daugiau žino apie atsisakymo naudą, apie tikėjimą, taip pat apie savo polinkį į netikėjimą. Kaip sužinoti, kad sunku saugoti ištikimybę, jei tu niekam nepažadėjai jos saugoti? Krikščionys taip pat žino, kad niekas nėra vien tik jų ar priklauso tik jiems. Juk viskas, kas pasaulyje vyksta, nėra vien tik „jo asmeninis reikalas“, kuris „nieko daugiau neliečia“ - visa tai turi tiesioginį ryšį su Dievu. Galiausiai, krikščionis žino, kad didžiausia laisvė yra tada, kai laisva valia savo gyvenimą atiduodi kažkam kitam. Galbūt gyvenimas man tam ir duotas, kad aš jį atiduočiau kitam? Pašvęsti savo gyvenimą išrinktam žmogui - ne taip jau ir blogai. Galiausiai, tikra meilė atspindi ir Kristaus meilę, kuris už mus atidavė savo gyvenimą. Galbūt toks požiūris gali pasirodyti pernelyg drąsus, kalbant apie santuoką, bet tai sugalvojau ne aš, o apaštalas Paulius. Ir tuomet santuoka - tai laisvės atsisakymas dėl gerokai didesnio išsilaisvinimo. Nors šis kelias tikrai nėra lengvas, kaip ir visa, kas tikra ir brangiausia gyvenime. Gerai, kai besituokiantis žmogus suvokia, kad labai daug ką aukoja ir tam tikra prasme atsisako savęs. Bet tai - ne kelio pabaiga, o tik jo pradžia.
Gyvenimo pilnatvė
Meilė yra ne tylus laimės uostas, o greičiau didingas sukrėtimas. Tuokdamasis žmogus susiranda sau itin artimą kitą žmogų. Ir net jei tuokiamasi iš didelės meilės, tam tikrų prieštaringų jausmų išvengti neįmanoma. Bene kiekviena pora išgyvena ir susvetimėjimo jausmą. Tačiau prieštaravimai verčia žmogų augti - be to neįmanoma būti kartu. Tai gyvenimo pilnatvė, tai intensyvūs išgyvenimai, ir jie tikrai nėra panašūs į tuos, kurie aprašomi meilės romanuose. Tikra gyvenimo pilnatvė aprėpia ir prieštaringus išgyvenimų polius, ir visą jausmų spektrą - ne tik laimę, bet ir skausmą. Paprastai mes linkę auginti tik teigiamas emocijas, o neigiamų vengti. Santuokoje tai neįmanoma.
„Santuokos pančiai“ kaip apsauga
Tuomet klausimas apie „nelaisvę“ santuokoje atrodo daug paprastesnis. „Santuokos pančiai“ neleidžia išvengti vienam kito. Ir šiuo atveju tai greičiau ne pančiai, o trapių ir nestabilių santykių apsauga. Poros emocijos ir išgyvenimai yra be galo svarbūs, tačiau neverta pasikliauti vien jais: jie banguojantys ir tam tikrais etapais yra kankinantys bei nepakenčiami. Jei „tikra meile“ laikysime tik jausmus, po tam tikro laiko (paprastai gana greitai) sutuoktiniai neišvengiamai išsiskirs, todėl įsipareigojimų bei tikėjimo apsauga būtina.
Galimybė tapti savimi
Beveik visi žmonės nuo savęs ar nuo kitų slepia tam tikrus nepakeliamus išgyvenimus, dažniausiai, susijusius su vaikyste. Esant paviršutiniškiems santykiams, žmonės stengiasi išvengti skausmo ir nerimo. Galiu bijoti tam tikrų savo asmenybės aspektų, kuriuos man pažadina artimi santykiai, pavyzdžiui, asmeninės agresijos, baimės ar egoizmo. Bet iš tiesų tai neišvengiamas santykių etapas - kalbėtis ir pripažinti savo silpnąsias, neigiamas savybes, kuris suteikia ne tik kančių, bet ir galimybę pasveikti. Galima sakyti, kad gyvenimas santuokos „kalėjime“ tiesiog priverčia žmogų būti savimi. Suprasti, kas aš esu, be artumo su kitu žmogumi neįmanoma. Kai santykiai artimi, pasitikima vienas kitu, yra daug drąsiau atsiverti bei nebijoti išreikšti save. Ir tai išlaisvina, suteikia galimybę pažinti bei priimti save.
Meilės mokykla
Santuoka yra panaši į kelionę po svetimą šalį, kai reikia priprasti prie kitos kultūros ir išmokti svetimą kalbą. Lengva mylėti žmones, su kuriais mes nesusiję: aukoti elgetai ar užjausti į bėdą papuolusį kaimyną. Bet kai su tavimi kambaryje gyvena kitas žmogus, turintis pliusų ir minusų, meilė tampa verta gerokai daugiau. Praeina daug metų, kol kiekvienas iš tų dviejų žmonių supranta - ne mano jėgoms pakeisti kitą. Po to seka kitas atradimas - bet su juo gyventi įmanoma.
Išsilaisvinimas iš iliuzijų
Jaunas žmogus gyvena iliuzijomis ir idealais. Svajonių pasaulis nuostabus ir verčia siekti daugiau. Bet tai ne baigiamasis žmogaus raidos etapas. Tam tikru metu žmogus save kažkam pašvenčia - tada prasideda naujas gyvenimo etapas. O pastovūs santykiai leidžia žmogui augti gilyn. Visada ateina etapas, kai tenka atsisveikinti su jaunystės iliuzijomis bei idealais ir priartėti prie realybės. Jis suvokia, kad jam reikės gyventi su konkrečiu gyvenimo palydovu, kuris nėra idealus. Tam privalai priimti ir save, ir kitą bei būti pasirengęs aukotis. Tik priėmęs realybę žmogus yra pasirengęs laisvai ir džiaugsmingai atiduoti save kitiems. Ir tada jo gyvenimas duoda vaisių.
Vaisiai
Kai kalbama apie šeimos vaisius, visų pirma pagalvojame apie vaikus. Įdomu, kad „laisvos meilės“ šalininkai yra linkę nutylėti apie vaikus. Neretai jų žodžiai apie laisvę atrodo patrauklūs, tačiau užtenka į juos įtraukti kūdikį, ir visa sistema sugriūva. „Laisvoji meilė“ pernelyg nelaisva - ji priversta nuolat galvoti, kaip išvengti vaikų.
Pradėti kūdikį nėra taip jau sunku, tačiau jam reikalinga ir stabili aplinka, kurioje jį myli. Jeigu tėvai nemyli vienas kito, mamai labai sunku mylėti vaiką meile, kuri ne pririša, o išlaisvina. Taigi laikas perduoti savo gyvenimą kitiems - ir ne tik biologine prasme.
Kai kalbame apie šeimos vaisius, tai neapsiriboja tik vaikais. Jei du žmonės išmoko priimti vienas kitą ir save, jie išmoko mylėti. Jie visą laiką mokėsi ne kažkokios ypatingos sutuoktinių meilės, bet paprasčiausios Meilės, kuri išsiplečia ne tik šeimoje, bet ir perduoda gyvenimo pavyzdį aplinkiniams. Tai ir yra didžiausia laisvė.
Parengė J. Lūžaitė, www.bernardinai.lt