Klausimai (Laisvės gynėjų dienai)

Kas aš? Tas ar anas?

Argi šiandien aš – tas, o rytoj – kitas?

O gal tai, kas manyje dar likę, panašu į sumuštą armiją,

kuri netvarkingai traukiasi nuo jau laimėtos pergalės?

Kas aš? Vienišas klausimas iš manęs šaiposi.

Kad ir kas būčiau, Tu mane pažįsti, esu Tavo, Dieve!

Ištrauka iš D. Bonheferio eilėraščio „Kas aš?“ (1945 m.)

 

Jau beveik trisdešimt metų sausio 13-ąją kasmet minime Laisvės gynėjų dieną, pagerbdami tuos, kurie ne ginklais, bet tikėjimu (o daugelis – ir malda) pasipriešino vienos galingiausių pasaulio valstybių kariuomenei. Tai ne šventinė diena, bet džiaugsmo ir skausmo, pergalės ir anksti nutrūkusių gyvenimų minėjimas. O šiemet anuos įvykius prisimename pasaulį siaubiant neregimam priešui – pandemijai, kuri jau nusinešė daugybę aukų.

Šių įvykių fone naujai suskamba paskutinėmis gyvenimo savaitėmis sukurtas vokiečių teologo D. Bonheferio eilėraštis „Kas aš?“. Jame taip pat daug klausimų ir tik vienas atsakymas. Daug nerimo, ir viena eilutė vilties. Nors autorius kalba apie save, iš jo žodžių veržiasi skausmas ir dėl savo tėvynės. Tėvynės, kuri vos prieš kelerius metus demoniškų jėgų įkvėpta grasino užvaldyti pasaulį ir, rodos, pergalingai artėjo prie šio tikslo. Ir kurios praktiškai sumušta armija, D. Bonheferiui rašant šias eilutes, desperatiškai priešinosi panašių demoniškų jėgų įkvėptiems ir pasaulio viešpatystės taip pat siekiantiems užkariautojams iš Rytų.

Tomis dienomis sąjungininkų aviacija vis arčiau raižė dangų. Už kalėjimo sienų pastoriaus ir teologo laukė bei už jį karštai meldėsi sužadėtinė, ir, greičiausiai, kiti artimieji, bendražygiai, broliai tarnystėje. Pažemintai, savo pačios nuopuolio ir karo mėsmalės suniokotai Vokietijai, jos bažnyčiai, jos žmonėms kaip niekad reikėjo Dievo tarno, kuris padėtų pakilti iš dvasinių pelenų ir vestų prie Kristaus. Rodos, išpildytos visos sąlygos... rodos, nieko netrūksta, kad Viešpats dar trumpą laiką pridengtų jį savo sparnais, palaikytų ištiestą apsaugančią ranką...

Visgi Viešpats nusprendė kitaip. Jis pakvietė savo tarną pas save. Mirties bausmė D. Bonheferiui buvo įvykdyta 1945 m. balandžio 9 d., likus vos dviem savaitėms iki Flosenbiurgo koncentracijos stovyklos (kurioje jis kalėjo) išlaisvinimo, trims savaitėms – iki Hitlerio savižudybės ir mėnesiui iki Vokietijos kapituliacijos.

„Kodėl?“ – šis klausimas kyla, kad ir apie kokias aukas mąstytume. Sąmoningas ar nesąmoningas. Tiek laisvės gynėjus, kurie rinkosi savo kelią, tiek aukas tokių negandų, kaip represijos ar pandemija, kurios neatsiklausdamos tiesiog šienauja gyvybes. Kokia žmonių aukų prasmė? Argi gyvas šuo nėra geriau už negyvą liūtą? Kur yra Viešpats – Visagalis Karvedys ir Teisėjas, kur Jo galinga ranka? Įvairūs žmogiški atsakymai dažnai tiesiog sudūžta į gedinčių artimųjų skausmą. Galbūt šie klausimai ir išliks atviri tol, kol nuodėmės sužalota žemė nesudils ir nebus suvyniota kaip drabužis. O šiandien mus guodžia tikėjimas, jog Dievas ne tik tvirtai išlaiko pasaulį, bet su meile kviečia kiekvieną prie savo Sūnaus kryžiaus. Atsakykime į šį kvietimą, nes tik tada – ir gyvendami, ir mirdami – galėsime pasakyti: kad ir kas vyktų, kad ir kas būčiau, Tu mane pažįsti, esu Tavo, Dieve!