Šventojo Rašto pirmieji skyriai suteikia daug informacijos apie Dievo prigimtį, charakterį, pasaulio atsiradimą, žmogaus kilmę ir išskirtinumą. Skaitydami ir stebėdami pradžioje vykusius įvykius nustembame suvokę, kokioje nuostabioje vietoje Dievas apgyvendino žmogų, padarydamas jį panašų į save ir gabų nešioti Jo atvaizdą bei šlovę. Vieną dieną žmogaus pasirinkimas atsisakyti Dievo kaip gyvenimo šaltinio ir savarankiškai spręsti, kas gerai, o kas blogai, sugriovė pasaulio harmoniją bei ramybę. Mylėdamas žmogų Dievas bandė padėti Adomui ir Ievai, o vėliau ir nusidėjusiam Kainui, atgailauti, bet šie nepripažino savo neklusnumo ir sukilimo. Kodėl? Kas sutrukdė žmogui? Kaip Dievas siekia žmogų atgręžti ir perkeisti? Ką pasirenkame neatgailaudami? Paieškokime atsakymų į minėtus klausimus, žvelgdami į Kaino istoriją.
Ievos pasirinkimai
Išvaryti iš Edeno sodo Adomas ir Ieva susilaukia pirmojo sūnaus Kaino, vėliau gimsta ir antrasis – Abelis. Ieva suteikia savo pirmagimiui nepaprastą vardą. Kainas reiškia „įgytas iš Viešpaties“, o Abelis – tik „garas, dvelksmas, pūstelėjimas“ (Pradžios 1, 1–2). Jau vien vardų reikšmė mums parodo, jog Ieva manė, kad pirmagimis jos sūnus yra ypatingas, o antrasis tiesiog sūnus. Tačiau įvykiai klostosi priešingai – Abelis deramai pagerbė Dievą, o Kainas buvo tas, kuris nužudė savo brolį.
Greičiausiai Ieva skubėjo vertinti savo vaikus pagal Dievo duotą pažadą, jog iš moters „sėklos“ gims tas, kuris nugalės piktąjį gundytoją ir išgelbės Adomą bei Ievą, atstatydamas taiką su Dievu (Pradžios 3, 15). Turbūt dėl to nuo mažens Kaino širdy augo išskirtinumo jausmas. Vis dėlto Kaino širdis buvo pikta. Praradusi abu sūnus, Ieva suprato, kad ne ji, o Dievas spręs, kas yra Jo, o kas eis savo keliais. Gimus trečiam sūnui – Setui, Ieva nebesako „įsigijau“, ji jau taria: Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio (Pradžios 4, 25).
Nors Adomas ir Ieva jau gyveno nuo Dievo atskirtame pasaulyje, nors gundytojas išsikovojo valdžią pavergti ir viešpatauti žmogaus širdyje bei pasaulyje, Dievas liko Kūrinijos Valdovas ir Gelbėtojas bei Tas, kuris vienintelis sprendžia, kas gerai, o kas blogai, kas yra Jo, o kas ne, nes Jam nieko nėra paslėpta. Mums gali atrodyti vienaip, bet tik Dievas išrenka ir pašaukia, įvertina teisingai, priima arba atmeta.
Kur krypsta Dievo akys?
Broliams aukojant auką, išryškėja suverenaus Dievo privilegija, kurios neturi niekas kitas. Skaitome, kad broliai paruošė ir aukojo Dievui dovanas (Hebrajams 11, 4), ir matome, kaip Dievas įvertina brolių aukas: Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro (Pradžios 4, 4–5). Ne mes, bet Dievas sprendžia, priimti mūsų auką ar ne, – Jis turi tokią teisę. Visgi atkreipkime dėmesį į tai, kad ne dovana, jos kokybė ir dydis nulėmė jos priimtinumą ir vertę (nors ir tai labai svarbu), o aukotojas. Prieš priimdamas ar atmesdamas dovanas, Dievas įvertino aukotojus, o tik po to nusprendė vieną iš dovanų priimti, o kitą atmesti. Į Abelį Jis pasižiūri ir auką priima, o į Kainą nepažvelgia ir nepriima aukos. Kodėl? Nes Viešpats matė aukotojo širdį ir jos motyvus. Atmetus Kaino auką, išryškėja jo pyktis, neapykanta, išaugusi į smurtą ir žmogžudystę. Tuo tarpu Abelis yra nuolankus ir gerbiantis, išskiriantis Viešpatį. Tai atspindi paruošta Jam dovana: antrasis brolis ima iš bandos tai, kas geriausia ir vertingiausia (Pradžios 4, 3–4).
Dievui rūpi mūsų jausmai
Vis dėlto Dievui rūpėjo Kaino reakcija – įsiskaudinimas ir pyktis. Jis, kaip žmonių sielų Ganytojas, gali išgelbėti, bet gali ir pasmerkti pražūčiai, įvertinęs žmogaus gyvenimą, širdį, darbus kaip netinkamus, nors ir labai jį myli. Dievas troško padėti Kainui – išgydyti jį prislėgusius jausmus. Juk sužeisti jausmai dažnai yra naudojami piktojo, kad vestų žmogų į prapultį, savigraužą. Tokios nuostatos kenkia pačiam žmogui – nusivylimai, kaltė, depresija dažnai padeda įsitvirtinti tamsai, kuri vėliau skleidžia blogį. Žmogus ima gintis, kaltindamas kitus, o ne atgailaudamas pats. Kaip rašo žinomas autorius Larry Crabb (knyga Uderstanding people), kai kuriose situacijose, kurios mus neramina, priežastis gali būti ne kitas žmogus, bet mūsų negebėjimas mylėti. Tarkim, tėvai kreipiasi į specialistą dėl sunkaus paauglio elgesio, bet tokio jo elgesio priežastis – per didelė tėvų kontrolė, grubumas, nepasitikėjimas, perdėti draudimai siekiant jį apsaugoti. Todėl šis santykis turėtų keistis: nereikia laukti, kad jaunuolis daugiau paklustų, tėvai turėtų kurti santykį su juo per bendravimą ir pasitikėjimą.
Dievas kviečia į pokalbį
Kokią pagalbą Dievas siūlo Kainui? Kokiu būdu Jis išgydo širdies žaizdas? Jei pažvelgtume į savo maldas dėl santykių bažnyčioje, šeimose, su vaikais, dėl įkyrių besikartojančių nuodėmių, pamatytume, kad dažnai nepažindami Dievo žodžio ir nežinodami dieviškų principų tiesiog tikimės, jog Dievas mus ar kitus antgamtiškai perkeis. Tačiau nei Adomo ir Ievos, nei Kaino Dievas nekeičia prieš jų valią, bet leidžia jiems patiems pasirinkti: priimti sielų Ganytojo perspėjimą ar toliau eiti savo pasirinktu keliu. Pagrindinė priemonė, kurią tokiose situacijose naudoja Dievas, yra ištartas žodis – POKALBIS! Dievas tarė Kainui (Pradžios 4, 6), Viešpats tarė Kainui (Pradžios 4, 10). Kaip svarbu tai matyti!
Mes laukiame stebuklingo įsikišimo, o Dievas nori, kad mes pasikalbėtume, apmąstytume ir įvertintume tai, kas vyksta ir kas turi keistis, dėl ko turėtume atgailauti (Romiečiams 12, 1–2). Tik pokalbio metu iškyla tikrosios priežastys, kurios dažniausiai yra kur kas giliau užmaskuotos, nei mums atrodo. Todėl mums svarbu bendrauti ne tik maldoje su Dievu, bet ir su tikinčiaisiais bei pastoriais, Dievo skirtais mums ganytojais, kurie nebijo užduoti nepatogių, sunkių, skausmingų klausimų. Juk Dievas juos uždavė Kainui ne norėdamas pasmerkti, bet tam, kad padėtų susigaudyti ir atsisakyti blogio.
Dievas suteikia Kainui progą atgailauti dar prieš Abelio nužudymą, perspėdamas atsisakyti pykčio, įžeistų jausmų, kad neįvyktų tragedija (Pradžios 4, 6–9).
Nesuvokiamas Dievo gerumas
Toks Dievo geranoriškumas nusidėjėliui stulbina ir atskleidžia, kokia didelė yra Dievo meilė ir gerumas mums, kiek daug Jis turi kantrybės, kad vestų žmogų į išgelbėjimą atsisakant savo kelių, savigynos ir tariamo saugumo. Meilė pridengia, o ne skleidžia nuogirdas ar apkalbas. Bet tuo pačiu meilė mato nuodėmę ir ją atveria. Anot apaštalo Pauliaus, meilė nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa (1 Korintiečiams 1, 6). Ji neužmerkia akių, kai daroma neteisybė, ir nepalieka bėdoje, net jei patys esame kalti. Kiekvienas iš mūsų turėtume padėti kitam pakilti gyvenimui – su meile ir tiesa bei romumo dvasioje (Gal 6, 1). Vis dėlto tik Kainas galėjo nuspręsti, ar įsileis vidun Dievo žodžius, kurie apšviestų ir nuteistų jo pasirinkimą. Toks susilietimas žeidžia, bet Šventasis Raštas moko, kad jei Dievas sužeidžia, Jis ir sutvarsto žaizdas (Jobo 5, 18), Šventoji Dvasia apkaltina, bet veda į atgailą (Jono 16, 7–8), mes turime malonę išpažinti nuodėmes, kad mums būtų atleista (1 Jono 1, 8–10).
Dievo gerumas skirtas ne tam, kad įsitvirtintų nusidėjėlis ir nuodėmingi dalykai tikinčiojo ar bažnyčios gyvenime. Anot apaštalo Pauliaus, visada turime atminti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti (Romiečiams 2, 4). Turime saugotis būti per daug geri, kad leistume piktiems dalykams įsitvirtinti, bet būti švelniai mylintys, kad ieškotume, kaip parodyti nuodėmę ir atvesti žmogų į atgailą. Be atgailos žmogus, kaip ir Kainas, žengia į „prakeiksmo žemę“ ir nebeturi ramybės bei poilsio. Kita vertus, turime saugotis ir nesipiktinti, jei mums kas užduoda netikėtą, skaudų, įžeidžiantį, susimąstyti verčiantį ar ko atsisakyti skatinantį klausimą. Nes Dievas siekia ne tik mus sutaikyti, bet ir išganyti, kad gyvendami nusigręžtume nuo nuodėmės ir būtume gabūs perduoti Jo meilę.
Dievas nepaliko Kaino
Manau, kad Dievo išsakytas įvertinimas ragina mus susimąstyti. Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai“ (Pradžios 4, 7). Iš kur kyla geri ar blogi dalykai žmogaus gyvenime? Kristus mus moko, kad iš žmogaus širdies (Mato 12, 35). Širdis yra lobynas, iš kurio kyla visa, ką mes darome. Ko gi siekia Dievas, užduodamas minėtą klausimą Kainui? Jis nori atkreipti dėmesį į tai, kas šiuo metu užvaldė jo širdį – kokios mintys, kokie jausmai, emocijos ir sprendimai. Ar jie kyla iš nuoskaudos, ar iš kitų dalykų?
Jei širdis linkusi į gera, žmogus įvertins ir atsisakys blogio. Širdis, linkusi į gera, atgailaus, atleis, susitaikys, sieks ištaisyti savo klaidas. Net jei įsiskaudins, tokios širdies žmogus kels akis į dangų, kad atrastų jėgų nurimti, nerūstauti ir atleisti. O jei širdis linksta į bloga, žmogaus veidas bus paniuręs, gyvenimas atrodys nemielas, aplinkui – vien pikti ir kalti žmonės, o Dievas – nedarantis teisybės. Tačiau Dievas – vienintelis – niekada nesikeičia. Jis visada buvo ir liks šviesa, tobulas teisingumas, meilė, gailestingumas ir priebėga kiekvienam nusidėjėliui pakilti naujam gyvenimui.
Turbūt stipriausia pagalba – supratimas, kad Dievas nepaliko Kaino, net šiam nužudžius Abelį. Dievas dar kartą kreipėsi į Kainą, bandydamas padėti ir klausdamas: Kur yra tavo brolis Abelis? (Pradžios 4, 9). Kad išgelbėtų nusidėjėlį, Dievo nesustabdė net įvykdytas nusikaltimas, nes Jis matė išpirką, pažadėtą Adomui ir Ievai, – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, dėl kiekvieno iš mūsų kabantį ant kryžiaus. Nors Kainas nesugebėjo įvertinti savo širdies būklės, Dievas kviečia įvertinti savo poelgį, klausdamas: Ką padarei? (Pradžios 4, 10). Kartais širdies kietumą pamatome tik pastebėję savo piktus darbus. Tačiau Kainas pasirodė esąs ciniškas ir kietos širdies, atmetantis atgailą per nusižeminimą, nepripažįstantis savo kaltės. Jo savigarba nepripažįsta išdidumo – juk jis pirmgimis, todėl „svarbesnis“ nei brolis ir jaučiasi pažemintas dėl nepriimtos dovanos. Dievui beliko tik išsakyti tai, kas akivaizdu: Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės... (Pradžios 4, 11). Baisiausia, kad tai buvo ne Dievo įniršis, bet Kaino pasirinkimas.
Ši istorija mus moko, jog Dievui rūpi žmogaus padėtis. Daugelyje situacijų žmogus išgyvena skausmą ne vien dėl išorinio poveikio, bet ir dėl savo negebėjimo mylėti. Atsisakyti nuodėmės atgailaujant – tai suprastas, sąmoningas veiksmas, procesas. Mes turime suprasti, kokia baisi nuodėmė ir kokia didžiulė galybė bei malonė ateina per Kristaus išgelbėjimą, su Juo susitaikius. Tačiau tik mes sprendžiame, ar leisime pasiekti mūsų širdis nuskambėjusiems klausimams, kad atgailautume, išgytume ir sektume Kristumi.