Mane užvaldo jaudulys. Mat pastoriaus žmona, kurią konsultuoju, palietė temą, kurios mieliau būčiau išvengęs. Nensė prabilo apie savo vyrą, pastorių, kuris ją skaudina.
„Prisimenu, kaip buvo nuostabu, kai įsimylėjau ir supratau, kad ištekėsiu už tarnautojo, - pasakoja ji. - Visada meldžiau, kad turėčiau pamaldų vyrą, kuris būtų dvasinis vadovas man ir mūsų vaikams. Buvau tikra, kad Džo yra Dievo atsakas į mano maldas. Pasimatymų metu mes kartu melsdavomės, ir tai teikė man saugumo jausmą. Tiesiog nebesuprantu, kas atsitiko. Kai mes susituokėme, staiga viskas nutrūko. Kartais vis dar pasimeldžiame kartu arba paskaitome Bibliją, bet tik tuo atveju, jeigu aš neatlyžtu. Tai nėra teisinga. Noriu, kad jis vadovautų mūsų dvasiniam gyvenimui.“
Sunkiai nuryju seiles ir linkteliu galvą, parodydamas, kad suprantu, per daug gerai suprantu. Ne kartą tai girdėjau ir iš savo žmonos lūpų. Aš nerodau iniciatyvos siekti šeimoje dvasinio artumo - tai viena iš mano silpnybių. Kodėl taip lengva vengti dvasinio intymumo su savo žmona?
Pagrįsti pasiteisinimai
Supratau, kad aš esu ne vienas - su šia bėda kovoja daug tarnautojų. Pamėginsiu pateikti keletą paaiškinimų.
Dažniausias pasiteisinimas - „Taip yra dėl profesinio išsekimo“: „Beveik visą laiką turiu slėptis po religingumo kauke. Nuo ryto iki vakaro aš „tarnauju“. Negaliu tiesiog būti savimi. Visur, kur mane pakviečia, turiu melstis. Atrodo, kad niekas daugiau mūsų mieste nesimeldžia. Sveikatingumo klube vyrai atsiprašinėja, kad man girdint nusikeikia. Iš manęs visada tikimasi dvasingo atsakymo į kiekvieną klausimą ir laukiama, kad aš jį pateikčiau maloniai šypsodamasis... Man nuo viso šito bloga. Namai yra vienintelė vieta, kur galiu atsikvėpti ir būti savimi. Noriu dvasiniais dalykais pasidalyti su žmona, bet nuoširdžiai sakau, jog kai ji pasiūlo pasimelsti, jaučiuosi lyg užpultas. Jaučiuosi kaltas. Ir piktas. Galiausiai norisi pabėgti...“
Antrasis pasiteisinimas - „Nenoriu būti veidmainis“. Mano žmona Melisa mato, kaip aš puikiai konsultuoju kitus, bet ji žino, kad nesu šventasis. Kartais nenoriu melstis su savo žmona, nes mąstau taip: „Melisa pažįsta tikrąjį mane. Puiku pasiūlyti šventus sprendimus ir protingus biblinius patarimus kitiems, bet namuose aš negaliu už jų pasislėpti. Ji žino, kad man trūksta disciplinos, žino mano temperamentą. Ji pakenčia mano prastą nuotaiką, prisimena, kaip ją įžeidžiau savanaudiškai mąstydamas, savo geismais ir neapgalvotais veiksmais. Ji žino, koks tėvas aš buvau vaikams. Pasijusčiau veidmainis, imdamas aiškinti jai kokią Rašto vietą ar siūlydamas pasimelsti. Ji mane „nukryžiuotų“. Ji mane per daug gerai pažįsta. Galbūt kada nors, kai suimsiu save į rankas…“
Tačiau bėda yra tai, kad aš niekada savęs „nesuimsiu į rankas“. Man reikalinga bent viena vieta, kur galėčiau atsikvėpti ir būti savimi. Tai svarbiau už religines apeigas.
Trečiasis faktorius yra dvasinio nykštuko arba neūžaugos sindromas. Daugelis tarnautojų dažnai mano, kad jų antrosios pusės, palyginus su jais pačiais, yra „dvasios milžinai“: tvirtas žmonos tikėjimas verčia vyrą jaustis dvasiniu neūžauga. Atrodo, kad jos niekada nekankina bjaurios abejonės ir klausimai, kurie vargina jos vyrą. Jos atsidavimas maldai stebina, palyginus su jos vyro dažnai greitomis ir prabėgomis sukalbėtomis maldomis. Atrodo, kad Žodis jai yra gyvas. Šimtas metų prabėgo nuo to laiko, kai jis paskutinį kartą Rašte rado Dievo žinią sau, o ji nori, kad jis taptų jos „dvasiniu vadovu“!
Ar, siekdamas dvasinės vienybės su žmona vyras gali rizikuoti atskleisti savo silpnąsias vietas? Juk ji supras, koks tuščias iš tiesų jis yra. Toks vyras saugiau jaučiasi, stovėdamas už sakyklos. Geriau ten ir likti. Juk taip daug saugiau.
Vienas draugas, pastorius, kartą prasitarė: „Negaliu pakęsti, kai žmona paklausia, ką man kalba Viešpats. Aš toks dvasiškai išsekęs, kad nesu tikras, ar Viešpats dar mane atsimena. Atrodo, kad Dievas jai kalba nuolat, ir tai tik pablogina situaciją. Man gėda pripažinti, kad dvasinėje kelionėje ji pažengusi daug toliau negu aš.“
Ėjimas į dvasinį artumą jam yra tikras iššūkis.
„Šventa disharmonija“
Dar viena kliūtis dvasiniam artumui pasiekti yra „šventa disharmonija“. Mėginant kartu melstis, garbinti ar aiškinti Raštą, nepatogumų gali sukelti tam tikri tikėjimo skirtumai arba skirtingi metodai. Užuot susivienijus, nuomonės išsiskiria. Abudu pritariate Pauliui, kuris sako, kad jūsų džiaugsmas bus tobulas, jeigu būsite vienos minties, bet čia sutarimas ir baigiasi. Dažniausiai nesutarimai kyla dėl laiko, Rašto aiškinimo, garbinimo ar maldos būdo bei pasitikėjimo.
Pavyzdžiui, mano žmona Melisa yra vyturys: vos prasiskverbus pirmiesiems saulės spinduliams jai kyla noras skirti laiką Dievui. O aš įsitikinęs, jog „Dievas iki vidurdienio miega“. Esu tikras, kad nakties žavesys yra sukurtas mums mėgautis Dievu. Šis skirtumas neatrodo reikšmingas, kol nepabandome suderinti savo biologinių laikrodžių, kad drauge atrastume tinkamą laiką Dievui.
Kartu skaitant Raštą, įtampa gali kilti dėl to, kaip aiškiname tai, ką perskaitėte. Vienas gali mėgautis gyva diskusija, aptardamas įvairiausius Rašto aiškinimus, o kitas gali bodėtis tokiu patyrimu ir mieliau ieškotų praktinio pritaikymo arba maldai įkvepiančios minties. Tad greitai gali atsirasti nepasitenkinimas, kuris apnuodija bendrą dvasios kelionę. Pavyzdžiui, viena pora niekaip negalėjo sutarti dėl to, kaip vyras turi mylėti savo žmoną (pagal Laiško efeziečiams 5 skyrių). Žmonos meilės darbų sąrašas buvo daug ilgesnis nei jos vyro.
Dar vienas skirtumas yra būdas, kaip tai darome. Meldžiantis drauge, didelę reikšmę turi ištartų žodžių kiekis, tarmiškos arba biblinės kalbos vartojimas, šaltinis, kuriuo remiamės, ir net kūno padėtis. Mūsų asmeninis garbinimo būdas leidžia mums jaustis patogiai, o jeigu sutuoktinio maldos ar garbinimo būdas labai skiriasi, tai gali trukdyti išgyventi Dievo artumą.
Vienas draugas atskleidė, kodėl jis negali melstis su savo žmona. Mat po jųdviejų maldos, jis jausdavosi kaip po olimpinių nardymo varžybų: tik jis paprastai tesurinkdavo 6 balus, o žmona - 9,5 balo.
Pasitikėjimo klausimas apima ir susirūpinimą, ko prašyti Dievo, o kur gali susitvarkyti pats. Nerimą kelia ir klausimas, ar Dievas nori išgydyti mūsų fizines ligas. Dažnai skirtingai suprantame ir tai, kaip ieškoti Dievo valios. Ar prašyti Dievo, kad Jis padėtų įvykdyti užsibrėžtus planus, ar tiesiog nieko neprašyti, nes Dievas viskuo jau pasirūpino?
Tai dažnai sukelia nemažai emocijų, nes pasitikėjimas yra nepaprastai mums svarbus. Drąsiems žmonėms gali atrodyti, kad atsargus požiūris liudija mažą tikėjimą, o labiau „praktiškiems“ tikintiesiems gali atrodyti, jog tikėjimo pliūpsnis rodo pernelyg didelį pasitikėjimą savimi.
Ar išmintinga išpažinti?
Dar viena kliūtis - tai išpažinties baimė. „Išpažinkite vienas kitam savo nuodėmes, kad būtumėte išgydyti“ - skamba puikiai, bet vykdyti tai šeimoje yra visai kas kita. Kiek galiu atsiverti, kad neįskaudinčiau, nesukelčiau pykčio ar abejonių? Aš noriu būti visiškai atviras žmonai, bet kartais nenoriu išsakyti jai visų savo gyvenimo nuodėmių. Ar ji pakels ir neįsižeis, jei papasakosiu apie savo geismus? Su tokia pačia dilema susiduria ir ji: ar sugebėsiu priimti jos prisipažinimą nesigindamas?
Nuoširdžiai sakau: savo nuodėmes aš mieliau išpažinsiu Dievui arba bičiuliui nei savo žmonai.
Paminėsiu ir dar vieną, bene labiausiai paplitusį paaiškinimą, kodėl vyrai, ypač tarnaujantys bažnyčioje, vengia dvasinio intymumo su savo žmona, - jie bijo būti „apmėtyti akmenimis“. Kartais sutuoktiniai jaučiasi galį konfrontuoti vienas su kitu būtent melsdamiesi ar skaitydami Raštą.
Neseniai vieno pastoriaus žmona man pasakė: „Nemėgstu melstis kartu su vyru. Jis iš karto pradeda prašyti Visagalio parodyti man mano nuodėmes: „Dieve, padėk Suzanai įveikti tinginystę; apreikšk jai, kaip jai tapti labiau organizuotai; suteik jai nuolankumo, kad ji būtų pamaldi moteris, kokia tu nori, kad ji būtų. Viešpatie, apsaugok ją nuo blogos televizijos įtakos ir šykštumo, kuris užvaldo ją parduotuvėje.“ Po tokios maldos jaučiuosi pažeminta ir pasmerkta. Manau, geriau gauti per veidą nei maldoje būti vyro kaltinamai. Kartais aš irgi noriu prašyti Viešpaties, kad Jis apreikštų jam jo teisimą ir meilės stoką. Todėl aš visai nenoriu drauge su vyru melstis. Ačiū, bet ne!“
Kelias artyn
Tad, ką daryti? Daug porų sutinka, kad jie nori jausti dvasinę vienybę. Ypač žmonos ilgisi to artumo jausmo, kuris išgyvenamas drauge Viešpaties akivaizdoje. Vengdami to ar baimindamiesi nesėkmės, nepatirsime ramybės. Tačiau nebūtina likti dvasinio atitolimo duobėje. Štai keletas patarimų, kurie, mūsų su žmona manymu, gali padėti.
1. Įvardinkite savo problemą. Skirkite laiko ir aptarkite šią savo santykių sferą. Nepertraukinėkite vienas kito, stenkitės suprasti savo tikslą. Pabandykite bendrauti be išankstinio nusistatymo, kuris iš jūsų yra teisus, o kuris klysta. Patikėkite manimi: jūs abu esate teisūs ir abu klystate.
Daug konfliktų šeimoje kyla dėl to, kas yra atsakingas, todėl stenkitės, kad jūsų pokalbis nepakryptų tokia linkme. Nustatykite tokias taisykles, kad kiekvienas galėtų pasisakyti ir būtų išklausytas. Kai poros atsikrato senų savo nuostatų ir įtarinėjimų, dažnai santuokoje pastebiu pragiedrėjimus. Ne kartą girdėjau sakant: „Tai štai kaip tu visą tą laiką jauteisi“ arba „Aš nesupratau, kad tu to nori.“ Kai nustojame gintis, dažniausiai išgirstame ir suprantame vienas kitą.
Peržvelkite savo dvasinę bendrystę, prisimindami, kada viskas klostėsi puikiai, ir tuos atvejus, kai viskas ėjosi ne taip, kaip norėjote. Pasistenkite įvardinti, kaip jautėtės tuo metu, kurį prisiminėte.
Tik nesakykite, kad neturite laiko. Kad ir kaip būtų sunku, žmonės randa laiko tam, kas, jų nuomone, jiems naudinga. Tad trumpam atidėkite savo darbus ir paieškokite, kur slypi jūsų problemos.
Jūsų tikslas yra ne nuteisti, bet vienam kitą suprasti. Jums gali pasidaryti nepatogu, sužinojus, kaip jaučiasi jūsų žmona, bet priimkite jos supratimą kaip tiesą, pagal kurią ji elgiasi.
2. Išsiaiškinkite lūkesčius. Aš galvodavau, kad mano žmona nori, jog aš būčiau tuo, kuo iš tiesų nesu. Ji kalbėdavo, jog trokšta matyti mane kaip savo dvasinį vadovą. Man tai atrodydavo nepakeliama, todėl net nebandydavau - bijojau rizikuoti ir suklysti. Galvojau, kad ji nori, jog aš vesčiau gilias diskusijas iš Rašto ar pasidalinčiau regėjimu iš Viešpaties ir, žinoma, kasdien vis nauju.
Kai galiausiai aš pasakiau, ko, mano manymu, ji nori, žmona buvo priblokšta. Niekada nepamiršiu, kokį palengvėjimą pajutau, kai ji tarė: „Ne, aš noriu ne to. Man tiesiog reikalingas dvasinis draugas, ne lyderis.“ Palyginkite savo vaikystės išgyvenimus. Daugelis mūsų lūkesčių sudygsta iš turtingo šeimos sodo dirvožemio. Šeimoje gali sudygti sėklos, pasėtos griežtoje ir kartu slegiančioje sistemoje, bet tam partneriui, kuris šeimoje buvo auklėjamas ne taip griežtai, tie daigeliai panašūs į piktžoles. Kitose šeimose nebūdavo skiriama laiko Dievui, todėl iš tokios šeimos kilusiam žmogui gali kilti didelis troškimas drauge su sutuoktiniu skirti laiko maldai arba, atvirkščiai, gali atsirasti iš baimės kylantis pasipriešinimas. Susidūrus vaikystės prisiminimams, bendroji puokštė gali prarasti aromatą.
Dažnai mūsų lūkesčiai yra visiškai nerealūs arba neapsakomai migloti. Mes esame susikūrę vaizdinį, kaip turėtų atrodyti dvasinė bendrystė, įsivaizduojame tai taip, kaip girdėjome konferencijose arba skaitėme knygose, bet su savo sutuoktiniu niekada to neaptarėme. Kai mūsų vizija nėra įgyvendinama, jaučiamės sugniuždyti. Niekas taip greitai nepapiktina ir nenuvilia kaip neišsipildę lūkesčiai. Kai mes neatskleidžiame ar aiškiai neįvardijame, ko tikimės, nesėkmę galima numatyti.
3. Susitarkite iš naujo. Išgirdęs žmonos lūkesčius, svarstydamas dėl sutarimo, aš pasijutau daug geriau. Kaip ji supranta „dvasinę bendrystę“? Ką reikėtų padaryti, kad galėčiau įsileisti ją į savo sielos gelmes?
Kaip paaiškėjo, ji norėjo kur kas paprastesnių dalykų, nei aš galvojau. Mes pradėjome nuo Rašto skaitymo pusryčių metu (paprastai perskaitydavome vieną pastraipą arba skyrių), o tada trumpai pasimelsdavome dėl savo poreikių. Mums padeda, kai aš pasidaliju tuo, kaip Viešpats dirba su mano širdimi. Kartais maldai ir diskusijai skiriame daugiau laiko, ypač kai į duris beldžiasi gyvenimo išmėginimai.
Mano žmonai Melisai buvo svarbūs du dalykai: kad aš parodyčiau daugiau susidomėjimo, inicijuodamas dvasinį pokalbį, ir kad nešiočiau ją savo mintyse ir širdyje. Pirmąjį dalyką įgyvendinu, kai, mums papusryčiavus, aš paimu į rankas Bibliją. Tai nėra labai sunku. Antrąjį jos poreikį patenkinu, atskleisdamas jai savo maldos kryptis. Kai atsigręžiu atgal, man pasidaro liūdna, kad tokį paprastą dalyką laikėme neįgyvendinamu.
4. Venkite kritikuoti. Būkite tikri, kad laikui bėgant ši praktika gali „nusilpti“. Galbūt būsite užsiėmę ar kada susipyksite, kuris nors iš jūsų susirgs, ir tada nebeskirsite drauge laiko dvasiniams dalykams taip, kaip buvote suplanavę. Kai taip nutiks, nekaltinkite ir neteiskite vienas kito. Tai pražūtinga.
Viena mums pažįstama pora dėjo daug pastangų, kad jų gyvenime įvyktų teigiamų pokyčių. Kaip tik vakar Džo pasakė: „Supratau, kad iš tiesų aš priešinuosi pokyčiams. Jaučiu didelį nerimą. Bijau, kad nesugebėsiu tinkamai elgtis, o tada Suzana man prikaišios. Kai kartais taip nutinka, pagalvoju: Kokia prasmė? Ir ieškau, kur pabėgti.“
Kad ir ką darytumėte, saugokitės, kad besiaiškindami, kieno kaltė ar kuris norėtų pasiduoti, „nepatektumėte į teismo rūmus“. Galite išreikšti savo liūdesį. Užtenka pasakyti: „Aš iš tiesų ilgiuosi mūsų kartu Dievui skiriamo laiko“ ar paklausti: „Kaip mums vėl kartu skirti laiką dvasiniams dalykams?“ Jeigu vėl atsirado priešiškumas, iš naujo įvardinkite priežastis. Sutelkite dėmesį į save ir į tai, ką galėtumėt padaryti būtent jūs, o ne sutuoktinis. Ir būkite vienas kitam malonūs.
5. Džiaukitės kiekvienu dvasinės vienybės link žengtu žingsniu. Kai kiekvieną kartą Melisa pasako man, kaip puikiai ji jaučiasi, kai aš inicijuoju dvasinį bendravimą, man gimsta noras vėl tai daryti. Kiekvieną kartą, kai mes pasakome kitiems, kaip svarbu sutuoktiniams drauge melstis, mūsų su žmona vienybė dar labiau sustiprėja. Pavyzdžiui, kartais, kai esame su draugais, aš pasakau jiems, jog mudu su Melisa meldėmės už juos, arba Melisa pasako: „Mes su vyru kaip tik neseniai skaitėme šią Rašto vietą.“ Tai būdas abiems išgirsti ir suvokti, kokia nuostabi yra mūsų dvasinė bendrystė.
Šiame kelyje mudu įveikėme nemažai kalnų, tačiau atrandame naują laisvės ir saugumo jausmą. Stiprėjanti mūsų dvasinė vienybė padeda mums labiau mėgautis ir kitomis gyvenimo sritimis, ar tai būtų ilgi pasivaikščiojimai, ar seksualinis intymumas. Tai nėra lengva, tačiau dėl drauge patirto džiaugsmo ir naujų išgyvenimų tikrai verta kovoti.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Jurgita Tirūnienė