2000 m. vasario 12-ąją – dieną, kai įvyko avarija – aš ir mano šeima prisimename kaip dieną, atnešusią mums milžinišką skausmą. Rodėsi, kad mano likimas tą dieną visiškai žlugo – gyvenimas nebeteko prasmės. Minutės ir valandos atrodė kaip amžinybė, sunku buvo net įsivaizduoti, kaip toliau gyvensiu be kojų ir tik su viena ranka.
Visgi tai buvo tik mano neįtikėtinos gyvenimo kelionės pradžia, nors tuo metu negalėjome net įsivaizduoti, kad mano likimas pakryps tokia gražia linkme. Tiesą sakant, dabar esu laimingesnė ir gyvenu visavertį, įdomesnį gyvenimą nei prieš avariją.
Daugelis žmonių manęs gailisi, nes galvoja, kad esu nelaiminga, kad dėl fizinės būklės man labai sunku gyventi. Iš tiesų nėra lengva... Vargina ne tik ribotos fizinės galimybės, kenčiu dar ir didelį nuolatinį fizinį skausmą. Tačiau visa tai nublanksta prieš tai, ką aš įgijau po to nelaimingo atsitikimo.
Po tragedijos eidama nauju savo gyvenimo keliu išmokau labai daug, ir norėčiau tai perduoti tau, kad ir tu galėtum pakeisti savo gyvenimą. Noriu pasidalyti tuo, kas padėjo man atsigauti emociškai ir atkurti savo gyvenimą, nors slėgė neviltis ir tuo metu atrodė visiškai neįmanoma pasiekti savo tikslų. Norėčiau padovanoti perlą, kurį radau, tikėdamasi, kad panaudosi jį savo gyvenime taip, kaip tai padariau aš.
Žvelgdama atgal, be galo vertinu visus sunkumus, nes dėl jų išmokau kur kas daugiau, nei būčiau išmokusi kitokiomis aplinkybėmis. Jie išugdė manyje ryžtą, tvirtybę ir atsparumą. Sunkumai išmokė nepasiduoti net tada, kai atrodė, kad daugiau nebegaliu žengti nė vieno žingsnio. Esu dėkinga už problemas ir nesibaigiančius iššūkius, nes tik dėl jų tapau stipri ir atkakli.
Esu dėkinga už tuos laikus, kai patyriau beviltiškumą, nes toji patirtis išmokė mane neprarasti vilties ir laikytis tikėjimo, nesvarbu, kokia neviltis slėgtų. Pamačiau neįtikėtiną tikėjimo galią. Tikėjimas suteikė man vidinės stiprybės ir jėgų ištverti. Tikėjimas suteikė drąsos eiti į priekį nepaisant milžiniškų kliūčių ir gyvenimo iššūkių.
Esu dėkinga už praradimą ir skausmą, nes tai padarė mane jautresnę kito žmogaus skausmui. Žvelgdama atgal matau, jog buvau susitelkusi į save. Man labiau rūpėjo išorė, nei asmens vertybės arba charakterio bruožai, paviršutiniškos linksmybės su draugais buvo svarbesnės labiau nei kito žmogaus poreikiai. Esu be galo dėkinga už kliūtis, nes dėl jų išmokau, jog atkaklumas gali pralaužti bet kokius barjerus. Esu dėkinga už likimo iššūkius, išmokiusius mane nugalėti pačią save ir daryti tai, ko, maniau, niekada negalėčiau padaryti.
Galiausiai gyvenimas man įteikė ypatingą dovaną, už kurią esu labai dėkinga – aš pažinau gyvąjį Dievą, kurio meilė ir rūpestis neprilygsta niekam šiame pasaulyje. Žinau, kad įprasta kalbėti apie Dievą kaip apie kažkokį mistinį objektą, ir nemažai žmonių į tikėjimą Dievu žiūri su ironiška šypsena. Kai kurie apskritai nelinkę apie tai kalbėtis su kitais tarsi savo tikėjimo gėdytųsi. Dažnai sakoma: „Tai labai asmeniškas dalykas, todėl šia tema su kitais nekalbu.“
Mano gyvenimo patirtis parodė, kad Dievas nėra tiesiog mitas, ir man ne gėda apie tai kalbėti. Gyvenimas, pažįstant Dievą ir patiriant Jo pagalbą, yra ypatingas – Dievo Apvaizda ir rūpestis neprilygsta niekam, ką gali suteikti turtai.
Taigi noriu paraginti tave – eik pirmyn, tęsk savo kelionę visiškai pasitikėdamas savo Kūrėju. Kovok už savo ateitį, kas benutiktų ar kaip sunku ir skausminga tai būtų. Nieko nebijok, nes Viešpats laiko tave savo rankose. Jis nurodo tau kelią ir veda tave tuo keliu, kuriuo tau reikia eiti.
Nesakau, kad kelias bus lengvas. Taip pat netvirtinu, kad nepatirsi jokių sunkumų, jei gyvensi teisingą gyvenimą Dievo akivaizdoje. Gyvenimas yra kelionė, ir tu patirsi šilumą ir šaltį, saulę ir lietų, eisi per žaliuojančius slėnius ir uolas, taip pat per dykumą, kurioje nėra nei vandens, nei gyvybės. Bet Viešpats visada bus su tavimi, kur tu beeitum. Jis apsaugos tave ir padės įveikti bet kokias nelaimes ir sunkumus, su kuriais susidursi. Taip pat nepamiršk, kad tam tikra prasme gyvenimas yra kova, ir nuo tavęs labai daug priklauso, ar tu laimėsi, ar praloši.
Ateis laikai, kai aplinkybės nesiklostys taip, kaip tau to norėtųsi. Visgi tikėk, kad kartais tie įvykiai, kurie mums atrodo blogi, iš tikrųjų galiausiai išeina į gera; mes tiesiog tuo metu negalime to pamatyti. Priimk tai, kas vyksta, ir visada daryk geriausia, ką gali.
Bus nusivylimų. Tačiau neleisk jiems sugriauti tavo ryžto. Kai aplinkybės taps pernelyg sudėtingos tam, kad jos išsispręstų tavo naudai, kils ir įkyrios mintys, kurios bandys tave atgrasyti nuo tavo tikslo. Bet nepasiduok. Ieškok sprendimo tol, kol jį rasi. Sprendimo nerasi tik tada, jei patikėsi, kad jo nėra ir nustosi jo ieškoti. Iš patirties žinau, kad nuo sprendimo mus gali skirti tik viena malda. Arba tik vienas veiksmas.
Taip pat bus tų, kurie bandys tave įtikinti, kad neverta stengtis, nes vis tiek nepavyks. Ir bus žmonių, kurie bandys patarinėti ar nurodinėti, ką turėtum daryti ar ko nedaryti. Bet tai tik jų nuomonė, pagrįsta jų įsitikinimais ir požiūriu. Tik tu žinai, ką turėtum daryti. Turi savo viziją, žinai, kuo tiki ir kur eini. Taigi, laikykis to ir neleisk, kad kas nors tave atkalbėtų nuo tavo tikslo.
Susidursi taip pat ir su kliūtimis, kurios trukdys tau pasiekti tikslą, ir bandys nustumti tave nuo kelio. Tačiau nugalėk tas kliūtis ir eik toliau. ATMINK: niekas negali tavęs palaužti ir sustabdyti, jei tu to neleisi.
Ir net jei paslysi ir suklupsi – prašyk Viešpaties, kad suteiktų jėgų atsikelti ir toliau judėk pirmyn. Kiekvienoje klaidoje surask tai, kas vertinga ir toliau judėk link savo tikslo.
Tik nepasiduok. Niekada nepasiduok.
Tai, kas atsitinka tavo kelyje, gali vienaip ar kitaip paveikti tavo gyvenimą, tačiau niekas negali iš tavęs atimti ar sugriauti to, kas yra tavo viduje. Jokie žmonės, bėdos ar sunkumai negali sugriauti tikėjimo ir pozityvaus požiūrio, kurie yra gyvenimo pagrindas. Kai turėsi nepajudinamą tikėjimą ir įgalinančią tave mąstyseną, visada turėsi drąsos priimti bet kokį gyvenimo iššūkį ir turėsi vidinės tvirtybės ir nepalaužiamo atkaklumo judėti į priekį bet kokiomis aplinkybėmis. Jei branginsi tai, kuo tiki ir padarysi tai savo uola, ant kurios stovėsi, jokia gyvenimo audra negalės tavęs parklupdyti.
Taigi, labiau už viską saugok savo širdį, saugok ir puoselėk tai, kas tu esi viduje. Būk kaip laivas, kuris pakėlęs bures nepaliaujamai juda į priekį nepaisydamas jokių audrų.
Būk stiprus. Būk ryžtingas ir atkaklus. Būk nesustabdomas.
(Ištrauka iš leidybai ruošiamos knygos „NESUSTABDOMA. Tai pasirinkimas“, http://becomingunstoppable.org/)