Kai du angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose (Pr 19, 1). Lotas buvo patriarcho Abraomo sūnėnas. Jis kartu su dėde bei namiškiais paliko Haraną ir iškeliavo į Kanaano žemę paklusdamas Dievo kvietimui, kurį išgirdo Abraomas. Gyvulių augintojai nukeliavo apie tūkstantį kilometrų į pietvakarius ir ten juos užklupo badmetis, todėl teko leistis tolyn į pietus, į Egipto žemes, kad išsaugotų gyvybę ir kaimenes.
Po kurio laiko jie grįžo atgal į Kanaaną. Abraomas pastebėjo, kad jo ir sūnėno piemenys be perstojo ginčijosi dėl ganyklų, nes jų kaimenės klestėjo ir augo, tad pasiūlė Lotui atsiskirti nuo jo. Abraomas pasielgė neįprastai to meto kultūra – teisę rinktis pirmajam suteikė jaunesniam sūnėnui. Šis pasirinko iš pažiūros žaliuojantį slėnį, žemes link Coaro, kurios priminė puikius Egipto laukus – t. y. Sodomos miestą. Ten Lotas su savo šeima ir apsigyveno. Visgi pasirodė, kad Lotas pasirinkimo klestintį, bet labai žemai puolusį miestą.
Vietiniai karaliai užkariavo Sodomą ir kitus aplinkinius miestus. Lotas su šeima ir visu turtu pateko į nelaisvę. Abraomas subūrė sąjungininkus ir kartu su savo vyrais išlaisvino sūnėną ir kitus. Sūnėnas liko Sodomoje. Miestas toliau skendėjo nuodėmėse. Artinosi rūstybės metas.
Dievas, ne be Abraomo užtarimo, nusprendė išgelbėti Lotą ir jo šeimą nuo grėsmingo sunaikinimo. Jam ir jo namiškiams buvo suteikta galimybė pabėgti nuo rūstybės, tačiau jo žentai Lotą palaikė juokdariu ir nepatikėjo. Lotas iš Sodomos spruko tik su savo žmona ir dviem netekėjusiomis dukromis. Žmona nepakluso angelo įsakymui nesidairyti atgal, gręžėsi atgal ir pražuvo. Lotas vienas su dviem dukrom bėgo tolyn link Coaro (vis tolyn nuo Abraomo). Čia jo dukros sumanė nugirdyti tėvą ir susilaukti nuo jo vaikų, kad jų giminė neišnyktų.
Tokia istorija apie Lotą. Įdomu, kad apaštalas Petras jį pavadina teisiuoju. Trys dalykai, ko iš šios istorijos galėtume pasimokyti mes?
Pirma, teisumas yra Dievo malonės dovana ir suteikiama per tikėjimą. Biblija moko, kad savo darbais ir gyvenimo pasiekimais žmogus niekada nebus išteisintas už savo nuodėmingus darbus, žodžius ir ketinimus. Kristus mirė ant kryžiaus už viso pasaulio nuodėmes, kad Jo teisumas būtų įskaitytas neteisiems žmonėms, kurie į Jį įtikės. Evangelija tuo ir nuostabi, kad ji ateina, pas, rodos, ne pačius geriausius visuomenės žmones, bet pas tuos, kurių širdys yra labiausiai atviros Kristaus atleidimui. Lotas tapo teisiuoju todėl, kad patikėjo Abraomo Dievu.
Antra, Lotas yra pavyzdys žmogaus, kurio gyvenimą sugriovė jo paties troškimai. Jie buvo nevaldomi. Lotas geidė gyventi prabangiai, mieste, o ne klajoti ir gyventi palapinėse, kaip dėdė Abraomas, nors tas miestas buvo puolęs morališkai ir persunktas nuodėmės. Jį traukė Abraomo Dievo palaiminimai, o ne pats Dievas. Netgi būdamas mirties ir sunaikinimo akivaizdoje, Lotas rado laiko ginčytis su angelu, į kurią vietą jam reikėtų bėgti išsigelbėti.
Trečia, Lotas prarado savo šeimą anksčiau nei buvo sunaikinta Sodoma. Jo dukros asimiliavosi nuodėmingoje Sodomos kultūroje. Jų vyrai Lotą palaikė juokdariu. Lotui prisitaikyti nepavyko, nes jis nesugebėjo vietinių žmonių akyse pelnyti pagarbos. Jo žmona negebėjo išlaikyti dėmesio ir nesižvalgyti atgal į ugnyje skęstančią Sodomą – ji kartu su ištekėjusių dukrų šeimomis pražuvo. Išsigelbėjusios netekėjusios Loto dukros sumanė beprotybę – nugirdyti tėvą ir nuo jo susilaukti vaikų. Lotas prarado viską.
Apibendrinimas. Dievo atleidimas yra nepelnyta Jo malonės dovana, kuri duodama kiekvienam, patikėjusiam į Kristų. Todėl, kiekvienas žmogus gali šauktis Dievo ir tikėtis, kad Jis dovanos ir priims, nesvarbu, ką žmogus butų padaręs ir kaip gyveno iki tol. Tai didžiulė malonė! Tačiau, kai žmogus tampa krikščionimi, Dievo tautos dalimi, jis yra įsakmiai kviečiamas tapti Kristaus mokiniu. Taip elgėsi Abraomas, kuris diena po dienos ir metai po metų sekė Dievu, mokėsi naujas pamokas, kad pažintų Dievą, Jo mintis ir giliau Jam pasišvęstų. Taip turėtų gyventi ir krikščionys. Įtikėjimas ir išteisinimas yra tik dvasinės kelionės pradžia, o ne tikslas. Nepasišvęsdami Kristaus mokinystei krikščionys pasmerkia save Loto likimui – likti nebrandžiais ir bevaisiais. Jiems lieka neužtikrinta viltis, kad jie išsigelbės, bet kaip per ugnį (1 Kor 3, 15).
Malda. Dangiškasis Tėve, su atgaila ir tikėjimu prašau, pamokyk ir pašventink mane. Meldžiu, kad mano tikėjimas būtų sutvirtintas Kristuje per klusnumą Tavo Žodžiui, per šventą bendrystę su tikėjimo namiškiais. Prašau, kad apvalytum mano širdį nuo lengvabūdiškumo ir tuštybės, kad joje būtų daugiau meilės Tau. Išmokyk mane atlikti savo pareigas bei rūpintis saviškiais namuose ir bažnyčioje. Per Kristų prašau, Amen!
Panevėžio evangelinė bažnyčia