Kai vaikas dar nekalba, o tik bando tai daryti, kai kūdikystė tampa lyg išaugtos kelnės ir išmokstama ne tik rėkti, bet ir pasidžiaugti, netgi pajuokauti, staiga aptinki savo vaiką... tyliai laimingą.
Mūsų mažylis, jau beveik dvimetis sūnus be galo prisirišęs prie mamos. Nuvažiavus prie jūros tenka visaip jį užimti, kad tik nepastebėtų, kaip mama panėrė... Nes tuoj verksmas... Bet toji akimirka, kai vaikas pasitinka tave brendančią iš vandens - nepakartojamas. „Eime, - imu jį už rankos, - pasivaikščiosim“. Ir sūnus toks be galo laimingas įsikimba į ranką ir eina... Mano nuostabai vaikšto su manimi gana ilgai. O aš... aš pajuntu šalia savęs alsuojančią ir kvėpuojančią laimę. Sūnus ją tyliai iškvėpuoja, ir, rodos, visame paplūdimyje esame tik mudu abu.
Kas aš? Paprasta žmogysta. Trūkumų many per akis, galėčiau dosniai dalintis su kitais. Bet šis mažas žmogutis ima ir sugraudina iki širdies gelmių, iki pat dugno... Sugraudina jo laimė. Kad jis toks tyliai laimingas eina šalia manęs, išdidus, patenkintas. Negaliu patikėti, kad aš ir esu toji jo laimė... Kad mūsų ryšys yra (beveik) viskas, ko jam reikia.
O aš vis laukiau, kada jis pakvies mane „mama“, ne tik šiaip ištars „mama“. Ir štai tame pačiame -stebuklingame - paplūdimy, kartą išbridus iš vandens sūnus pašaukė: „Mama!“
Sustingau. Iš laimės. Po savaitėlės prie atostogų prisijungus tėčiui išgirdom: „Tetyyy!“
Pasidžiaugėm visi, pasijuokėm, pakylojo tėtis sūnų.
Atsigulus miegoti sūnus, toks vėl tyliai ir džiaugsmingai laimingas glaustėsi prie manęs. Jam užmigus laimė nei many, nei ‚tetyyyje‘ nemiegojo. Ji tyliai alsavo čia pat, kutendama širdį.