Kai perskaičiau tavo laiškelį (apie troškimą būti su Dievu), pravirkau. Gal tai ir sentimentai, gal emocijos. Na ir tegu. Bet aš vėl ir vėl susimąstau apie mamas, auginančias mažylius.
Prisimenu jas, kai pati meldžiuosi, ieškau Viešpaties ir suprantu, jog ko gero ne viena mama negali skirti tiek laiko Dievo ieškojimui, kiek norėtų...
Tikriausiai čia galima būtų daug kalbėti apie skirtingus pašaukimus bei skirtingus laikus mūsų gyvenime... Bet iš tikro, tie laikai skirtingi. Nereikia nė pasakoti, tu pati žinai, kiek daug turėjai laiko, kai gyvenai viena. Tuomet mes galėjome daryti ką norime, vaikščioti kur norime, susitikti su kuo tik norime... Bet dabar yra kitaip. Menu, kaip grįždavau gana vėlai namo, kai aplakstydavau daugybę vietų, susitikimų... Tačiau dabar pasidariau tikra „namisėda“, nes ir mane „nusodino“ vaikai. Ir visgi tai neįkainojama patirtis, kaip tu pati tai žinai ir supranti, ir tikriausiai nė viena iš mūsų nenorėtume šio laiko iškeisti į tą ankstesnę vienatvę...
Juokais prisimenu Viešpaties žodį Petrui: Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori (Jn 21, 18) . Tikriausiai kiekvienai merginai, kuriai skirta būti mama, galėtų nuskambėti panašiai: „Kai buvai viena, vaikščiojai kur norėjai, o kai turėsi vaikų, bus kitaip...“
Vis dėl to Viešpats yra arti ir tuomet, kai pavargstame, būname irzlios, susinervinusios dėl vaikų, nesibaigiančių buities darbų, nemigos naktų. Negi manai, kad Jį išgąsdina tavo parėkavimai namuose ar neiššluotos grindys? O kodėl Jo neišgąsdino tavo nuodėmės ar silpnybės tuo metu, kai Jis artėjo prie kryžiaus maždaug prieš 2000 metų? Mane ypatingai guodžia samarietės susitikimas su Jėzumi prie šulinio. Nes šiame susitikime matau netobulą, nuodėmingą ir pavargusią moterį, susitikusią su Jėzumi „pačiu netinkamiausiu metu“. Ji ėjo semtis vandens, panašiai kaip mes drožiame link skalbyklės ar indų pilnos plautuvės... Ir prie tos „plautuvės“ ji sutiko Jį. Beje, taip pat pavargusį. Net ir Viešpačiui reikėjo pailsėti, tačiau nuovargio valandą Jis neįtikėtinai patarnavo ištroškusiai moteriai...
Vis dar mokausi, kaip galiu buityje susitikti Jėzų. Mokausi atrasti laiko pabuvimui su Juo. Vieną dieną nusprendžiau melstis vaikų akivaizdoje... Pagalvojau, kad jei kitaip negaliu, slaptame kambarėlyje užsidarysiu drauge su jais. Ir tai visai ne maldos kambarėlis, o vaikų žaidimų ir žaislų. Ir tebūnie. Netikėtai pačiai sau atradau, kaip vaikam smalsu ir įdomu, kad aš meldžiuosi... Nors tarpais tai buvo tikra kankynė, nes jautiesi taip, lyg kalbėtum su Asmeniu, o pokalbį nuolat pertraukia mažos rankytės, tampančios tavo rankovę...
Ir nieko tokio... Vėl ir vėl mokiausi ir tebesimokau... O štai buvau kaime, tai vakarais tik krisdavau „negyva“, ir visos mano maldos tebuvo atodūsiai giliai giliai širdyje. Tačiau žinojau, kad tai ir vėl toks metas, ir Viešpats tai mato. Nereikia bijoti skirtingų laikų savo gyvenime, tačiau jei negalime važiuoti, galime...eiti. Jei negalime apsikirpti, galime susišukuoti. Jei negalime kvatotis, galime nusišypsoti... Visuomet galime išsaugoti trupinėlį, jei neaprėpiame didesnio kąsnio.
Pažiūrėkime dar į Dievo žodį: Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai ne mažiau kaip šešiasdešimt metų, kuri buvo žmona vieno vyro, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą. Jaunesnių našlių nepriimk. Pasiduodamos gašlumui, o ne Kristui, jos nori ištekėti ir yra smerktinos, nes pameta ankstesnį tikėjimą. Be to, jos išmoksta dykinėti, landžiodamos iš namų į namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti, kištis į svetimus reikalus bei kalbėti, kas nedera. Taigi norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos apkalboms. Nes kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną. (1 Tim 5, 10 -15)
Čia apaštalas Paulius dėsto apie našles, kurios yra vertos bažnyčios paramos. Pastebiu, kad jis čia nieko neužsimena apie maldą, maldingumą. Nes jaunos mamos maldingumas atsispindi jos kasdieniuose įsipareigojimuose... (Tai primena ir Jokūbo žodžiai, jog tikrasis maldingumas, tai laikyti save nesuterštą šiuo pasauliu bei lankyti našlaičius bei našles jų sielvarte). Nuklysti paskui šėtoną jaunai našlei reiškė dykinėjimą, plepėjimą, kišimąsi į svetimus reikalus. Ar tai reiškia, kad Paulius maldai neteikia didelės reikšmės? Ne. Tiesiog viskam yra laikas. Pats Paulius, atrodo, melsdavosi nuolat - toks vaizdas susidaro įdėmiai skaitant jo laiškus. Tačiau dėl susiklosčiusios padėties jis neleidžia nedoroms moterims prisidengti malda - niekam ne paslaptis, kad atsiranda ir tokių patirčių, kai žmonės savo tinginystę pridengia neva dvasiniu gyvenimu. Dievo žodis užkerta tam kelią. Nors ir vėl - kitas kraštutinumas būtų apskritai nesimelsti.
--
Man atrodo, kad mažylius auginančiai mamai svarbiausia yra tai, kad ji iš tikro trokšta gyventi su Dievu, Jo akivaizdoje. Jei tavo širdyje yra aistra Dievui, jei tu liepsnoji meile Jėzui ir nori Jį pažinti, skirti Jam laiko, anksčiau ar vėliau tu tai padarysi... Žinoma, reikės įdėti pastangų, ir verta pabandyti jų įdėti. Mes kartkartėmis, jei galime, paliekame vaikus kitų žmonių priežiūrai, kad pabūtume su vyru dviese - auginantys mažylius žino, kokios tai aukso valandėlės... Tačiau lygiai taip pat svarbu paieškoti galimybės, galbūt su sutuoktinio pagalba, ieškoti Viešpaties, „paturėti“ tą aukso valandėlę su Juo... Moterys, turinčios tikinčius vyrus, šiuo požiūriu yra tikrai palaimintos, nes vyrai supras ir išleis...
Kiekvienai mamai linkiu ragauti ir matyti, koks geras yra Viešpats. Nemanyk, kad Viešpats tavęs laukia su skolos rašteliu. Ne skolos raštai Jo rankose, bet meilė. Gili, plati meilė tau. Niekada neišsenkanti, visuomet laukianti tavęs. Ir jei kada nors tuo suabejosi, prisimink samarietę. Nes Jėzus atėjo pas ją... Du „pavargėliai“ susitiko, ir abu jie buvo atgaivinti Viešpaties veikimo.
Su meile,
A. U.