Kristaus mirtis – Dievo meilė, malonė ir sutaikymo darbas

Šventasis Raštas pasakoja dviejų pasaulių – kritusio pasaulio ir naujos kūrinijosi – istoriją. Kritęs pasaulis, trumpai aprašytas Pradžios knygos 3 skyriuje, buvo paženklintas nuodėmės, kaltės, moralinio sugedimo, ligos, negandos ir mirties. Viską persmelkė blogis, kurį Dievas blaiviai įvertino: Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti, gailėjosi [...] (Pr 6, 5–6). O Izaijo pranašystės 65–66 sk., Laiško romiečiams 8 sk. ir Apreiškimo knygos 21–22 sk. aprašyta nauja kūrinija atskleidžia atleidimo, tyrumo, gyvenimo, gebėjimų, harmonijos, sveikatos ir šlovės pasaulį. Čia nebėra nuodėmės, ligų, mirties... Nuostabus rezultatas – blogis ištremtas iš šio pasaulio, todėl kyla džiaugsmingi šūksniai: Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. [...] Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 3. 5). Kristaus darbas ant kryžiaus turi kosminį poveikį, todėl to, kas įvyko ant kryžiaus, neturėtume sieti vien su asmeniniu pamaldumu.

Kas gali nutiesti tiltą per prarają tarp šių dviejų pasaulių? Kaip Dievas įveikia blogį, knygoje „Blogis ir Dievo teisingumas“ (Evil and the Justice of God) aptaria N. T. Wrightas. Biblinis atsakymas į blogio problemą yra Jėzaus mirtis ant kryžiaus, apimanti Jo įsikūnijimą, gyvenimą, prisikėlimą ir išaukštinimą.

 Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus; ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus; ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai (1 Kor 15, 3–5). Tačiau kaip toks žiaurus, kankinantis mirties bausmės simbolis – kryžius – gali tapti atsakymu? Ir kodėl Jėzaus kryžius skiriasi nuo visų kitų nukryžiavimų? Tai vis dar didžiulė paslaptis!

Tyrinėdamas Jėzaus mirties ant kryžiaus misteriją, pasitelksiu Pauliaus užrašyto Laiško filipiečiams 2 sk. 1–11 eilutėmis.

  Ką Dievas darė ant kryžiaus?

Šis klausimas „Ką Dievas darė ant kryžiaus?“ rodo į labai reikšmingą dalyką. Dievo darbą ant kryžiaus galime apibendrinti taip: kryžius (1) atskleidžia Dievo prigimtį, (2) parodo Dievo kančią ir (3) pademonstruoja Dievo pergalę. Tai ir patyrinėsime.

 

Pirma, kryžius atskleidžia Dievo prigimtį. Radikalią Kristaus mirtį ant kryžiaus įkvėpė tyra meilė: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. [...] O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 6. 8). Norėdamas išgelbėti žmoniją, Jis veikė vien tik iš malonės. Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi (Rom 5, 1–2). Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 8–10).

Dievo meilės ir malonės pasekmė buvo sutaikinimas. Dievas iš prigimties yra sutaikantis Dievas. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti (Rom 5, 10). Dievo meilė, malonė ir sutaikinimas, aiškiai parodyti ant kryžiaus, yra Jo prigimties esmė.

Vis dėlto kryžius atskleidė ir tai, kad gyvybiškai svarbus ir Dievo nuolankumas. Šį aspektą sumaniai aptaria teologas Gormanas, komentuodamas Laišką filipiečiams. Atidžiai skaitant Laiško filipiečiams 2 sk. 6–8 eil. pastebime: [...] kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Svarbu pastebėti, jog Kristaus / Dievo prigimtis yra save atiduodanti. Priešingai, nei savimi besirūpinantis Adomas, Kristus savo poziciją panaudoja ne savo naudai – Jis nusižemino, atsakydamas į žmonių poreikį. Tai patvirtina ir kiti tekstai: Nes ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet, kaip parašyta: „Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs“ (Rom 15, 3; Ps 69, 9) ir Nes jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi (2 Kor 8, 9).

Iš prigimties būdamas nuolankus, Jis nepasidavė arba neatsisakė savo dieviškumo, bet juo pasinaudojo! Jo inkarnacija ir mirtis nepaslėpė Jo dieviškumo, bet jį atskleidė. Jis iš tiesų buvo Dievas su mumis. Irenėjus rašė: „Dievas tapo kaip mes, kad mes taptume kaip Jis“, atkartodamas 2 Pt 1, 4: Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais. Ši nuolanki save atiduodančio Jėzaus mirtis ant kryžiaus už mus yra pats dieviškiausias aktas. Tai atskleidžia pačią Dievo prigimties esmę.

Dieviška kančia

Antra, kryžius parodo Dievo kančią. Galima taip pažvelgti į klausimą: Ką darė Dievas ant kryžiaus? Biblija aiškiai kalba, kad Tėvo ir Sūnaus veiksmai yra vieningi – jie yra vienas ir tas pats: Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Nes Tėvas myli Sūnų ir rodo Jam visa, ką pats daro. Ir Jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės“ (Jn 5, 19–20).

Įsikūnijęs Jėzus, darydamas Tėvo darbus, pradėjo susigrąžinti savo kūriniją per daugybę naujojo dangaus ir naujosios žemės išankstinių ženklų. Tai apima ir stebuklus maitinant alkanus, gydant ligonius, nuraminant audrą, demonų išvarymą ir net prikėlimą iš mirusių. „Didesni darbai“ greičiausiai rodo į galutinį Jo atperkamąjį darbą ant kryžiaus ir eschatologinę šio amžiaus pabaigą naujajame danguje ir naujojoje žemėje. Kadangi Tėvo ir Sūnaus darbai vieningi, tai ant kryžiaus kenčia trivienis Dievas.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus nėra „vaiko skriaudimo“ atvejis (Weaver, 127–29), bet pats Dievas Kristuje paima pasaulio nuodėmes ant savęs ir kenčia jų pasekmes. Puikiai tai nusako teologas Boersma: „Inkarnacijos paslaptis reiškia, kad žiauri pakaitinė bausmė yra žiaurus pasiaukojimo veiksmas, kilęs iš gryno gailestingumo, kuris yra Dievo būties esmė. Todėl Dievas nėra „kraugerys“, baudžiantis savo nekaltą Sūnų.“ Ant kryžiaus Kristus (Dievas) kentėjo ir atpirko pasaulio nuodėmes, kad mes gyventume: Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“ (1 Pt 2, 24; Iz 53, 4–6). Nukryžiuodamas Jėzų, blogis padarė patį blogiausią darbą ir pralaimėjo. Dievas Kristuje sugėrė blogį ir nuodėmę ant kryžiaus ir pagrobė jų galią (Wright, Evil, 92, 136–37). Tai patvirtina ir Laiško hebrajams eilutės: Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus – Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą šlove ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties. Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo, vedant daugybę vaikų į garbę, kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą. [...] Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją (Hbr 2, 9–10. 14–15).

Trivienis Dievas kentėjo už mus, prisiėmė visą mums skirtą teismo jėgą sau ir taip precedento neturinčiu atleidimu išvadavo mus iš blogio gniaužtų – nuodėmės, mirties ir paties velnio. Tai iš tiesų didžiulė paslaptis.

Dievo pergalė

Ir trečia, kryžius demonstruoja Dievo pergalę – tiek galutinę, tiek eschatologinę. Laiške filipiečiams konstatuojama: Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 9–11). Ant kryžiaus Kristus nugalėjo mūsų nuodėmės galią (su visa kalte ir nešvara) per atleidimą: Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės (Ef 1, 7).

Jis taip pat sunaikino didžiulę dominuojančią nuodėmės jėgą: O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą (Rom 6, 22). Jis nugalėjo velnią ir visas tamsos karalystės valdžias. Kai mokiniai išvarinėjo demonus, Jis jiems sakė: Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus (Lk 10, 18), o prieš mirtį ant kryžiaus Jis drąsiai skelbė: Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 31–32).

 Apaštalas Paulius šią temą atkartoja Laiške kolosiečiams: [...] kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą (Kol 1, 13–14). Galiausiai, prisikeldamas Jis nugalėjo ir pačią mirtį: Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marusis apsivilks nemarybe, tada išsipildys užrašytas žodis: „Pergalė prarijo mirtį! Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?“ Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (1 Kor 15, 54–57).

  Blogis buvo nugalėtas ant kryžiaus! Nors blogis ir yra realus, jis nėra savarankiškas; jis parazitinis, nevaisingas, sugedęs ir iš prigimties nekūrybingas. Jam buvo suduotas mirtinas smūgis, bet jis dar neišnaikintas. Todėl mes vis dar meldžiamės Viešpaties malda, sakydami: Gelbėk mus nuo pikto.

Tačiau Kristaus pergalė ant kryžiaus yra daugiau nei tik pergalė prieš visokias blogio formas. Taip Kristus susigrąžino savo kūriniją iš nuopuolio sugedimo ir blogio pasekmių. Irenėjus tai vadina „rekapituliacija“, o N. T. Wrightas – „rekonstitucija“ / „atstatymu“. Tai transformacija asmeniniame lygmenyje: Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17) ir atnaujinimas globaliai: Pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, – ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo. Šia viltimi mes esame išgelbėti (Rom 8, 21–24).

Reikia pažymėti, jog ši dieviškos kovos pergalė yra nesmurtinė ir atperkanti. Blogio priemonės įamžina blogį ir neatperka, nes „smurtinės kovos priemonės su smurtu gali atvesti tik į smurto pergalę, o ne pergalę virš jo“ (Wright, Evil, 80). Apreiškimo knygoje Jonas rašo apie raitelį ant balto žirgo kaip apie kovojantį „karą“ rūbu, aptaškytu jo paties krauju, ir nugalintį savo Žodžiu: Ir aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; Jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant Jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik Jis pats. Jis apsirengęs kraujyje pamirkytu drabužiu ir Jo vardas – Dievo žodis (Apr 19, 11–13).

Jėzus nugalėjo blogį ant kryžiaus atiduodamas save, ne iš prievartos. Todėl Filipiečiams 2, 9–11 Dievas pripažino, t. y. viešai išteisino (ne atlygino ar paaukštino) – Kristų, nes Jis nusižemindamas ir eidamas kryžiaus keliu tikrai elgėsi kaip Dievas. Taigi Jis iš tiesų vertas dieviško titulo „Viešpats“, kuris visa valdo (Iz 45, 23) ir kuriam visi nusilenks.

Kryžius ir atpirkimo teorijos

Trumpai aptarkime moralinę įtaką, bausmės atstovavimą / pakaitalą ir Kristaus pergalės teorijas. Jos apibūdina atperkamąjį darbą (save ant kryžiaus atiduodančią Dievo meilę) iš skirtingų perspektyvų ir yra tarpusavyje persipynusios. Štai ką rašo teologas Boersma: „Kristus, kaip Izraelio ir Adomo atstovas, moko ir parodo mums Dievo meilę (moralinė įtaka). Jis kenčia Dievo teismą blogiui ir neša Įstatymo prakeikimo kančią (bausmės atstovavimas). Kristus kovoja su blogio jėgomis, išvaro demonus, atlaiko šėtono gundymą iki mirties ir pergalingai prisikelia iš kapo (Kristus Nugalėtojas). [...] Visi trys atpirkimo modeliai kalba apie Kristaus atpirkimą bažnyčios ir naujosios žmonijos labui. [...] Moralinės įtakos modelis atskleidžia, kad Kristus, kaip Mokytojas, perteikia mums išgelbėjimo pažinimą (apreiškimas) ir tai, kad Kristus, kaip įsikūnijusi gailestinga Dievo meilė, įkvepia mus su meile ištiesti savo rankas Dievui ir kūrinijai, taip susitaikant su Dievu. Bausmės modelis atskleidžia Dievo pyktį žmogaus nuodėmei ir parodo, jog per kryžių Dievas išvadavo mus nuo Įstatymo bausmės, kad galėtume priimti nuodėmių atleidimą ir vėl taptume teisūs prieš Dievą. Kristaus Nugalėtojo modelis parodo mums, jog Dievas Kristuje išvaduoja mus iš vergijos, laikiusios mus šio pasaulio karalysčių ir valdžių nelaisvėje (išlaisvinimas), ir įsūnija mus kaip savo vaikus, prikeldamas naujam gyvenimui ir amžinam bendravimui su Dievu“ (Boersma, 112–13).

Šie atpirkimo modeliai atspindi tarpusavyje priklausomą struktūrą. Pirma, paklusnus, save atiduodantis Kristaus gyvenimas ir bausmės kentėjimas, kaip mums atstovaujančio pakaitalo, yra fundamentalus atpirkimui ir veda į didžią Jo pergalę. Tai yra tarsi instrumentai, parodantys, kaip buvo laimėta pergalė, kaip buvo įvykdytas didis „užbaigimas“: [...] paskelbdamas mums savo valios paslaptį pagal savo palankumą, kaip nusprendė savyje, kad, laikų pilnatvei atėjus, galėtų suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje (Ef 1, 9–10).

Be Kristaus, kaip mūsų pakaitalo, baudžiamojo atstovavimo nebūtų galutinės pergalės. Be galutinės pergalės bet koks pakaitinis atpirkimas būtų nutrauktas. Be pakaitinio atpirkimo, vedančio į galutinę pergalę, nebūtų moralinės paskatos atgailai ar krikščioniškam gyvenimui. Todėl svarbūs yra visi trys aspektai. 

Stebinanti, pasiaukojanti Kristaus mirtis ant kryžiaus kaip mūsų nuodėmių atpirkimas yra nepaprastai svarbi mūsų išgelbėjimui. Šis galingas savęs paaukojimo pavyzdys yra paskata krikščioniškam gyvenimui.  Jo monumentali pergalė prieš nuodėmę, mirtį ir blogį yra mūsų pergalės dabar ir mūsų numatomo išgelbėjimo ateityje bei Dievo tikslų įvykdymo pamatas.

Koks nuostabus palaiminimas mums atiteko! Kristus sujungia du pasaulius – kritusįjį ir naująjį dangų bei žemę. Jo darbas ant kryžiaus turi kosminį rezultatą, todėl neturėtume to, kas įvyko ant kryžiaus, suvesti tik į asmeninį dievotumą. Jis visa sukūrė nauja! Kokia meilė! Koks nuostabus atstatymas ir sutaikymas!   

Kristaus mirties reikšmė Jo pasekėjams

Pirma, iš Filipiečiams 2, 5 akivaizdu, kad Kristaus kryžius turėtų formuoti mūsų protą: bendraudami tarpusavyje, būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Savęs išsižadantis, nuolankus Dievo veikimas Kristuje turėtų būti būdingas ir Jo pasekėjams.

Antra, kryžius ragina mus garbinti Jėzų kaip tikrą Viešpatį: švęsti Jo pergalę nuolankiai paklūstant, be gėdos viešai išpažinti Jo vardą ir nusilenkti Jam, priimant Jo užbaigtą darbą bei paklūstant Jo viešpatystei ir būti visiškai Jam ištikimiems.

Trečia, Kristaus mirtis ragina mus įgyvendinti kryžiaus laimėjimą mūsų pasaulyje, laukiant naujos kūrinijos (Wright, Evil, 104). Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 58).

Įvairiais būdais įsitraukime į misijas (ar tai būtų Evangelijos skelbimas, mokymas ar bet koks patarnavimas, atsakant į žmonių poreikius), nes tai jau yra naujosios kūrinijos darbas, numatantis užbaigtumą. Jėzus mirė, ir ši mirtis (apimanti Jo prisikėlimą ir išaukštinimą), atpirkimas ir atnaujinimas buvo tvirtai užtikrinti ir pergalė prieš blogį laimėta. Todėl dabar darbuojamės laukdami visiško naujosios kūrinijos, kokią matė Jonas, apsireiškimo. Bet kai ką tik Jėzus gali atnešti! Jis parodė man tyrą gyvenimo vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Viduryje miesto gatvės, abiejose upės pusėse, augo gyvenimo medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai – tautoms gydyti. Ir nebus daugiau jokio prakeikimo. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai tarnaus Jam. Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas. Ten nebebus nakties, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius (Apr 22, 1–5).

Todėl mes kartojame apaštalo žodžius: „Taip, ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20). Ateik ir padaryk, kad Tavo atperkanti mirtis mums būtų reali! Ateik ir mokyk mus gyventi pasiaukojant! Ateik ir vesk į galutinę pergalę!

Paruošta pagal directionjournal.org.

Vertė Lina Tamonytė