Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties (Romiečiams 15, 13).
Pasaulinė Covid-19 pandemija bei antrasis jau penkis mėnesius trunkantis karantinas yra tinkamas laikas kalbėti apie vieną svarbiausių krikščionybės mokymo tiesų – viltį. Viltis šiame Biblijos tekste paminėta šalia džiaugsmo bei ramybės, kurį atneša tikėjimas.
Biblija sako, kad Dievas yra tikrasis vilties šaltinis. Tokią viltį turėti reiškia pasitikėti Dievu, kad Jis yra pajėgus pasirūpinti mumis ne tik šiandien, bet ir rytoj bei tolimoje ateityje. Biblinė viltis remiasi Dievo charakteriu, o Šventasis Raštas atskleidžia, kad Dievas yra geras ir mylintis. Vilties stiprybė kyla iš to, kad nepaisant žmogaus išgyvenimų ir patirties, susiduriant su įvairiomis aplinkybėmis, jis gali pasitikėti Dievo ištikimybe ir nekintamumu. Krikščionybė moko, kad Dievas, Jo charakteris ir valia nesikeičia. Jis myli žmones, siekia jų išgelbėjimo ir yra visiškai patikimas. Dievas yra kaip saulė. Todėl net dangui apsiniaukus ir ūkanotam bei debesuotam orui užtrukus ilgesnį laiką, mes žinome, kad saulė virš debesų ir vieną dieną jie bus išsklaidyti, o mus nušvies saulės spinduliai.
Krikščioniška viltis tikinčiuosius skatina darbuotis ir tarnauti Viešpačiui. Ji skatina ištiesti ranką stokojantiems, nepamiršti nuskriaustųjų bei paniekintųjų. Biblinę viltį turintis asmuo dosniai aukoja misijoms – evangelizacijai ir gailestingumo darbams. Tokios vilties pripildyta šeima ar tikėjimo bendruomenė bus energinga ir gausi Viešpaties darbais.
Teisingai suprasti viltį
Tačiau neretai biblinės tiesos yra klaidingai suvokiamos. Kartais žmonės mano, kad viltį ar kitas krikščionybės tiesas, dorybes ir palaiminimus galime įsigyti be Kristaus mokinystės ir be ryšio su Sandoros Dievu. Tarytum galėtume atskirti kančios kryžių ir prisikėlimo triumfą; atgailą ir išganymo džiaugsmą. Tai ne prekybos vieta, kur atėję nusipirkti kukurūzų dribsnių, galime išsirinkti gamintoją, pakuotę, formą, skonį ar kiekį, – šitokiu būdu biblinės vilties neįgysime.
Atkreipkime dėmesį, kad apaštalas Paulius apie prisipildymą viltimi rašo Laiške romiečiams. Tai Naujojo Testamento dokumentas, kuriame išsamiausiai išdėstyta Jėzaus Kristaus Evangelijos žinia. Apaštalas su neįtikėtinu teologiniu tikslumu atskleidžia visą Atpirkimo istoriją. Iš pradžių jis kalba apie nuodėmės darbą ir jos apimtis žmogaus prigimtyje – visuotinį žmogaus minčių, valios ir darbų sugedimą. Įstatymo tikslą – išryškinti ir apšviesti nuodėmę bei visišką žmogaus nepajėgumą pasiekti teisumą per Įstatymą. Kristaus kryžiaus atneštą nuteisinimą ir pašventinimo darbą per Dvasią, proto ir gyvenimo atsinaujinimą ir tarnystę Kristui ir Jo bažnyčiai.
Turime aiškiai suvokti, kad biblinis vilties palaiminimas priklauso tiems, kurie surišti Sandoros ryšiais su Dievu (Sandora – tai sutartis, kurią Kristus ant kryžiaus sudarė tarp Dievo ir žmonių); tiems, kurie per tikėjimą pašventė savo gyvenimą Jėzui Kristui. Biblija kalba, kad visi palaiminimai ir Evangelijos privilegijos žmones pasiekia per santykius su Dievu. Visų pirma, jie priima Evangelijos žinią apie save, tuomet per atgailą ir tikėjimą susitaiko su Dievu ir galiausiai sukuria asmeninį santykį su Viešpačiu, kuris pripildo vilties, džiaugsmo ir ramybės. Štai kodėl negalime pirkti vien tik kukurūzų dribsnių – mums reikia pirkti viską.
Rasti ramybę ir prisipildyti vilties
Tačiau jūs galite sakyti: „Sutikau nemažai krikščionių, o ir pats esu tai ne kartą patyręs, kai, rodos, beveik praradau viltį ir nebeturėjau jokio pasitikėjimo.“ Štai užsitęsė antrasis karantinas – jis mus dirgina, trikdo, izoliuoja vienus nuo kitų, supriešina dėl taikomų priemonių veikimo, atšaldo nuo krikščioniškos bendrystės, atitolina nuo krikščioniško tarnavimo, imame murmėti ant valdžios arba aštriai piktinamės kai kurių žmonių ar grupių pasisakymais ir veiksmais. Kaip neprarasti vilties visuose šiuose išmėginimuose, kai bijome prarasti sau brangius žmones, nerimaujame dėl savo gyvybės ir sveikatos, kai išgyvename dėl darbo ir profesinės veiklos, ekonomikos ir socialinio gyvenimo, kai jaučiamės beveik išprotėję dėl nuotolinio vaikų mokymosi ar klaikios ir stingdančios vienatvės? Kaip visame šiame kontekste neišprotėti, neprarasti tikėjimo? O dar čia kalbama apie džiaugsmą, ramybę ir viltį. Nejaugi įmanoma, kad krikščionys tokiu metu būtų sklidini biblinės vilties?
Pažvelkime į Biblijos tekstą: Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties (Romiečiams 15, 13). Paulius linki, kad jo laišką skaitantys Romos tikintieji turėtų vilties su pertekliumi. Tai reiškia, kad krikščionys jos gali turėti ir mažiau ar net visiškai stokoti. Tik tuomet toji viltis su pertekliumi pripildo tikinčiųjų širdis, kai aktyviai siekiame Dievo pažinimo, trokštame būti su Juo, klausome ir paklustame Evangelijos mokymui, atsinaujiname pagal Jo valią, asmeniškai ir kartu su bendruomene sekame Kristų. Vilties nepasigriebsime paskubomis kaip dribsnių parduotuvėje, bet jei kasdien sekame Kristumi, tuomet per Evangelijos pažinimą mes būsime jos pripildyti.
Dalintis viltimi
Kai viltis iš Dievo kartu su džiaugsmu ir ramybe pripildo mūsų širdis, jos turime tiek, kad galime dalintis ir su kitais. Covid-19 siautėjimas, užsitęsęs karantinas ir su tuo susijusios ekonominės bei socialinės problemos yra puikiausias laikas mums, krikščionims. Mums atsiveria neįtikėtina galimybė nešti ramybę, džiaugsmą ir viltį šiam pasauliui. Vilties šaltinis nesame mes, bet Dievas, todėl jis neišsenka. Vilties žinia ir filosofija yra paprasta – tai Evangelija, Geroji Naujiena apie Jėzų Kristų ir Jo darbą ant kryžiaus. Vilties darbai paprasti – alkstančiojo pamaitinimas, ištroškusiojo pagirdymas, kalinio ir sergančiojo aplankymas, nuogojo aprengimas, paguoda gedinčiajam, liūdinčiojo nuraminimas. Dievas nori šiuos darbus nuveikti per mus.
Meldžiu, kad kiekvienas būtume pripildyti biblinės vilties su džiaugsmu ir ramybe. Kad kiekvienas iš mūsų ir mūsų bažnyčios būtume nusiteikę ir pasirengę tarnauti žmonėms, o tarnaudami jiems, mes tarnaujame Dievui ir šloviname Jo vardą.