Patikima meilė

Visi vaikai gimsta su poreikiu mylėti ir būti mylimi, gyventi prasmingą gyvenimą ir tikėti, jog rytojus vertas, kad atsibustum. Saugumas, prasmė ir stiprybė – meilė, tikslas ir viltis. Tai siužeto linijos puikiems romanams ir filmams, įkvėpimas geriausioms kada nors parašytoms dainoms. Tai trys dalys gyvenimo, kuris išsipildo Dieve, nes Jis šiuos poreikius ir sukūrė. Geriausias Dievo sukurtas būdas perkelti jas į žmogaus širdį yra malone besivadovaujantys namai. [...]

KĄ MES VADINAME PATIKIMA MEILE

Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą (Pr 1, 26–27), mumyse yra begalinė galia mylėti. Meilė prasideda vos užsimezgus įsčiose. Dauguma mamų, sužinojusios, kad laukiasi, pradeda kurti meilės kupinus santykius su savo kūdikiais. Dauguma vaikų vos gimę patenka į mylinčias rankas.

Bet norėti mylėti savo vaikus ir iš tiesų mylėti juos taip, kad jie būtų meile užtikrinti, – tai du skirtingi dalykai. Tektų ilgai ieškoti tėvų, kurie prisipažintų nemylintys savo vaikų. Beveik visi tėvai myli savo vaikus ir vaikai gali matyti akivaizdžius to įrodymus. Bet mylėti savo vaikus ir netgi imtis konkrečių veiksmų, norint parodyti savo meilę, dar nereiškia, kad tai patikima meilė.  

Išsiaiškinkime, kas yra patikima meilė. Tai yra nuolatinė ir užtikrinta meilė, įrašyta į jūsų vaikų sielų „kietąjį diską“. Kai kėsinamasi sužeisti vaikų širdis, jiems visada reikia jūsų pamatinės meilės kaip „pagrindinių parametrų“. Tai meilė, kurią vaikai su pasitikėjimu gali neštis į ateitį. 

Mes visi norime ateities, kuri būtų gera mūsų vaikams, bet iš istorijos žinome, kad rytdiena ieško pavyzdžių praeityje. Jei praeitis ką nors ir rodo, tai žinokime, jog mūsų vaikams užaugus bus tikrai išbandyta, ar jie jaučiasi mylimi. Jiems gali tekti patirti žeidžiantį priešiškumą. Gera naujiena ta, kad jei mes juos ruošime ateičiai, apginkluodami patikima meile, jiems viskas bus gerai.

GALIMI SCENARIJAI

  Kada jiems gali labiausiai prireikti patikimos meilės?

  • Galbūt sėdint už stalo priešais žmogų, kuriam atidavė savo širdį, ir išgirdus, kad jo ar jos daugiau nebemyli.
  • Galbūt atsidūrus visiškoje finansinėje duobėje.
  • Galbūt išgirdus žeidžiančius žodžius: „Tu atleistas!“
  • Galbūt, kai bus neteisingai apkaltinti ir nukentės dėl to, ko nepadarė.
  • Galbūt perskaičius persiųstą laišką ir supratus, kad juos išdavė draugas.
  • Galbūt stovint prie karsto ir laikant sielos draugo ar savo vaiko ranką.
  • O gal vilkint uniformą, stovint vienišam savo poste negailestingo priešo akivaizdoje, kuomet saugūs namai labai toli. 

Jūs tikitės, kad tokiais atvejais jie turės galimybę jums paskambinti arba išlieti širdį elektroniniu laišku, atsisėdę prie kompiuterio. Bet tik jeigu jie galės ir tik jei jūs galėsite atsiliepti telefonu ar atsakyti į elektroninį laišką. Mūsų vaikai yra dovana, kurią siunčiame į ateitį, kurios nebeišvysime. Mes turime juos nusiųsti į tą laiką tokius užtikrintus meile, jog net jei mūsų nebebus, jie be dvejonių žinos, kad juos mylėjome. 

SLAPTA SUDĖTINĖ DALIS

Štai kokia problema. Tam, kad jaustumeisi mylimas, kas nors iš tiesų turi būti į tave nukreipęs meilę. Jūs ir aš stipriai mylime savo vaikus. Jei kada nors jie atsidurtų situacijoje be meilės, mes galėtume su jais susisiekti ir priminti, kokie jie mums svarbūs. O jeigu mūsų jau nebėra? Taip juk galų gale nutiks. Jie negali jausti tikros meilės iš žmogaus, kurio jau nebėra jų gyvenime, nors prisiminimai apie mūsų meilę gali juos paguosti, gal net įkvėpti. Bet toji meilė vargiai galės juos sustiprinti – ypač jei jų širdys sudaužytos arba sužeistos. Jiems reikia žinoti, kad juos mylintis asmuo yra gyvas ir dalyvauja jų gyvenime. Aš suprantu tą romantizuotą supratimą, kurio žmonės įsikibę laikosi. Jie tiki, kad mirę brangūs žmonės žvelgia į juos iš dangaus ir jais rūpinasi. Mums tai malonu, bet Biblija nesuteikia pagrindo manyti, kad tai tiesa. 

Šis sentimentalumas nieko nereiškiaEgzistuoja meilė, kurią mes galime jiems perduoti, – ji yra pastovi, patikima ir prieinama, ar mes čia dar esame, ar jau nebe. Aš kalbu apie beribę Dievo meilę. Ši meilė gali būti perduota dviem būdais – konkrečiuoju ir bendruoju. Konkretusis būdas – kai vaikai priima Dievo meilę į savo širdis pasitikėdami viltimi, kurią rado Evangelijoje. Taip jų širdyse apsigyvena ne tik Dievo meilė, bet ir Jo Dvasia, kaip nuolatinės jų gyvenimo viešnios. 

Vis dėlto nevertėtų pamiršti, kad daug vaikų, kurie atiduoda savo širdis Dievui, pasitinka ateitį be patikimos meilės. Tokia meilė gali atsirasti jų širdyse kaip asmeninio augimo ir brandaus tikėjimo rezultatas, bet daugeliui ji ateina jau gyvenimo sutemose. Didžiąją dalį suaugusio žmogaus gyvenimo jie praleidžia nepatirdami patikimos meilės teikiamo gėrio.  

Kol vaikai gyvena po mūsų stogu, galime kai ką padaryti, kad gerokai padidintume jų gebėjimą tapti suaugusiaisiais, kuriuose įsitvirtino brandi ir patikima meilė. Šis „bendrasis“ meilės perdavimo būdas veikia, kai tėvai myli savo vaikus taip, kaip Dievas myli juos. Tai vadinama malone. 

MEILĖ GALI BŪTI SKIRTINGA

Prieš tęsdami turime išsiaiškinti, ką vadiname žodžiu meilė. Kaip jau minėjau anksčiau, sunku rasti tėvus, kurie prisipažintų nemylintys savo vaikų. Daug vaikų užauga nepasitikintys meile ne todėl, kad tėvai jų nemylėjo, bet kad iš tėvų gauta meilė buvo nepakankama. 

  • Kartais mūsų meilė būna nepakankama, nes vaikai jaučia, kad turi nuolatos dėl jos kovoti. Mes sakome, kad juos mylime, bet, užuot skyrę laiko tam, kad jiems parodytume savo meilę, renkamės kur kas daugiau laiko skirti darbui, draugams ir laisvalaikiui, – ir visa tai jie mato. Teko girdėti apie sūnų, kurio įsitikinimu, tėvas geriau elgėsi su savo medžiokliniais šunimis negu su vaikais. Trumpai tariant, štai ką išgirdau apie jo tėvą:
    • Grįžęs po darbo, vos išlipęs iš automobilio jis visada eidavo prie voljero pasisveikinti su savo šunimis ir jų paglostyti. Įžengęs į namus, retai kada pasisveikindavo su vaikais.
    • Kartais jis parnešdavo skanukų savo šunims. Kalbantis su jais, jo balsas skambėdavo maloniai ir džiugiai. Jo vaikai neatsiminė, kad jis nors kartą būtų šiurkščiai kalbėjęs su šunimis. Jis retai rasdavo laiko nusivesti vaikus suvalgyti ledų, tačiau niekada nepraleisdavo progos pakritikuoti.
    • Savaitgaliais jis daugiau laiko praleisdavo su medžiokliniais šunimis nei su vaikais. Nors vaikai norėjo eiti medžioti kartu su tėčiu, jis tiesiog jų nekviesdavo. 
    • Kartais jiems atrodydavo, kad tėvas šunis maitina geriau nei vaikus. 

Mūsų darbas ir karjera gali pradėti konkuruoti su vaikų širdimis. Jeigu nepavyks šios konkurencijos įveikti, vaikai į ateitį nusineš nepakankamą ir neužtikrintą meilę. Visi mes užsiimame profesine veikla, kuri daug iš mūsų pareikalauja. Kad užsidirbtume pragyvenimui, tenka skirti daugiau laiko nei kam nors kitam. Taip jau yra su darbu, ir vaikai tą/tai supranta. Tačiau vaikai taip pat žino, kada, norėdami kilti karjeros laiptais, mes sąmoningai renkamės atimti iš jų tai, ko jiems gyvybiškai reikia. Mes perduodame žinią, kuri juose formuoja nepatikimą meilę. Jie neabejoja, kad mes juos mylime, bet jaučia, kad kitką mylime labiau. Mes kalbame apie dalykus, kurie glosto mūsų ego, storina piniginę ar lengvina gyvenimą. Galime tvirtinti, kad turime tiek daug dirbti, nes reikia apmokėti sąskaitas, bet jie mato mus sąmoningai darant kvailus finansinius sprendimus, dėl kurių tampa pasekmių įkaitais. 

  • Kartais mūsų meilė būna nepakankama, nes vaikai jaučia, kad turi jos nusipelnyti. Jie suvokia, kad mūsų pagyrų ir pasididžiavimo sulaukia tuomet, kai dėl jų elgesio gerai pasirodome kitų akyse arba mūsų, kaip tėvų, darbas palengvėja. Šie vaikai turi patirti daug kaltės, kol sulaukia pritarimo.  

 Pažįstu moterį, kuri dabar yra jauna mama. Būdama maža ji juto, kad suaugusių šeimos narių meilė visada turėjo savo kainą. Netgi močiutė ją privertė nusipelnyti meilę/ją versdavo meilę nusipelnyti. Ji prisimena, kad nuo penkerių metų ir visus paauglystės metus močiutė savo elgesiu nuolat leisdavo suprasti, kad ji per prasta. Pavyzdžiui, kiekvieną savaitę ji aplankydavo močiutę ir kaskart apkabindavo. O močiutė ją apkabindama suimdavo per juosmenį ir sužnybdavo odą: „Šiose vietose daraisi putloka, mieloji. Žiūrėk, kiek valgai.“

Ši jauna moteris tikrai žiūrėjo. Nuo trylikos metų jos gyvenimą užvaldė bulimija. Po šimto tūkstančių dolerių, išleistų reabilitacijos centre, ir sudėtų naujų dantų, pagaliau ši jauna mama pajuto suvaldžiusi savo problemą. Jos problema niekur nedings, ir iki pat mirties kaskart atsisėdusi prie stalo ji jaus, kad bulimija yra nelauktas svečias, bet dabar bent jau iš dalies susigrąžino sveikatą. Šiandien ji stengiasi būti geresnė mama savo vaikams – ne tokia, kokie buvo jos šeimos nariai. 

Lengva kaltę permesti kitiems, sakant, kad mylime savo vaikus taip, kaip mus mylėjo mūsų tėvai. Daugybė nūdienos tėvų nesijaučia galintys perduoti savo vaikams tokios patikimos meilės, apie kokią čia kalbu, nes jų pačių tėvams tai nepavyko. Ar tai pasiteisinimas? Protingai mąstydami atsakytume, kad tikrai ne. Tai tėra paaiškinimas, bet ne leidimas nieko nesiimti. 

MEILĖS APIBRĖŽIMAS

Nepakankamos meilės ratą nutraukti padeda aiškus supratimas, kas yra meilė ir ko jai reikia. Turėdamas tai omenyje noriu pasiūlyti meilės apibrėžimą, kuris kardinaliai pakeis jūsų gyvenimą. Šis meilės apibrėžimas padeda daryti teisingus pasirinkimus auklėjant vaikus. Jis padeda priimti sunkius sprendimus ir padrąsina, kai meilės kaina didelė. Štai mano apibrėžimas: 

Meilė yra valingas mano pasirinkimas siekti to, kas naudinga ir geriausia tau, nepaisant, kiek man tai kainuos.

Suskirstykime šį apibrėžimą į tris dalis ir aptarkime:

1. Meilė yra valingas mano pasirinkimas...

Kitais žodžiais tariant, mylėti ne visada pavyksta natūraliai. Gali tekti pasitelkti drąsą, pasakyti savo baimėms „ne“ ir suvaldyti savo jausmus. Meilė – tai sprendimai, priimami remiantis mūsų sandora su žmogumi.

2. Siekti to, kas naudinga ir geriausia tau…

Ne to, kas naudinga ir geriausia man. Meilei mūsų pačių poreikiai yra antraeiliai, palyginus su tuo, kas geriausia žmogui, kurį esame pašaukti mylėti. Tikrai nėra geriausia savo vaikams duoti viską, ko jie nori, padaryti jų gyvenimą lengvą, palaikyti jų pusę, kai jie akivaizdžiai klysta, ar padėti išvengti nuodėmių pasekmių. Nenaudinga padėti jų netikroms baimėms laikyti juos įkaitais, kovoti mūšiuose už juos ar gelbėti nuo visų neteisingų pasirinkimų. Meilė yra padėti jiems patenkinti tikruosius poreikius, o ne savanaudiškus norus. 

3. Nepaisant, kiek man tai kainuos.

Patikima meilė supranta, kad mylėti dažnai nepatogu ir kartais skausminga. Mylėti savo vaikus kainuoja pinigus, laiką ir miegą. Mamai meilė gali kainuoti dešimtmečius, kuriuos ji planavo skirti savo karjerai. Tai gali kainuoti jai figūrą. Tėčiui gali kainuoti paaukštinimą darbe. Gali tekti apsieiti be kai kurių patogumų ar prabangių atostogų. Tikrai ne kartą teks nuryti karčius žodžius, išdidumą ir prašyti atleidimo.

 

Prieš daugelį metų kirpdavausi pas jauną moterį, vardu Pegė. Ji buvo dvidešimt kelerių metų, netekėjusi ir gyveno su savo vaikinu. Pegė nuolatos pasukdavo mūsų pokalbį prie dvasinių klausimų. Buvo akivaizdu, kad nesaugumas ir klaidingi įsitikinimai apie meilę, dažni nesaugumo palydovai, lėmė jos sprendimus, kurie, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, buvo jai nenaudingi. Nepaisant to, ji visada troško kalbėti apie širdies reikalus. 

Paskui Pegė pastojo. Ji labai džiaugėsi, kad taps mama, ir netgi pasisakė, kad gal tai pastūmės jos vaikiną įsipareigoti ir ją vesti. Jos nėštumo metu mes matėmės kas tris savaites. Kaskart, kai ji mane kirpdavo, mes kalbėdavome apie būsimą kūdikį, tėvystės pasirinkimus ir stiprios šeimos kūrimą. 

Atėjo didžioji diena. Aš buvau užsirašęs kirptis pas kitą kirpėją. Kai atvykau, mane kerpanti moteris kaip tik kalbėjo telefonu su Pege, kuri gulėjo ligoninėje. Buvo kritinė situacija – kūdikio padėtis gimdoje buvo neteisinga. Gydytojas norėjo daryti Cezario pjūvį, bet Pegė atsisakė, nes nenorėjo rando. Paprašiau leisti man su ja pasikalbėti. Pegė sakė, kad didžiausias jos rūpestis – po gimdymo išlaikyti figūrą. Ji minimaliai priaugo svorio ir buvo įsitikinusi, kad per gana trumpą laiką susigrąžins buvusią figūrą. Pegė neabejojo, jog jos vaikinas pasišlykštės randu. Baiminosi, kad nebebus jam patraukli. Aš ją padrąsinau, sakydamas, kad moteriai, kurią esu vedęs, daryti keturi Cezario pjūviai, ir mano žmonai randas kaskart kuo puikiausiai sugydavo. Patikinau, kad jis beveik nepastebimas. Pegei tokio paaiškinimo nepakako. Ji jaudinosi, kad praras ir tą nedidelį turtą, kurį turi, – dailų kūną.

Jos berniukas gimė kojomis į priekį. Buvo stipriai pažeisti jo klubų sąnariai. Pirmuosius aštuoniolika savo gyvenimo mėnesių jis turėjo praleisti įtvaruose. Jis išaugo savo traumą ir gerai vaikšto, bet kai sužinos ir supras, kas atsitiko gimdymo palatoje (tokių paslapčių beveik neįmanoma nuslėpti), jam bus labai sunku pajusti „patikimą“ meilę, kokią turi perduoti tėvai. Jo motinos meilė nuoširdi, bet nepakankama. Ji nusprendė visų pirma atsižvelgti į savo poreikius ir rinktis, kas naudingiau jai, o ne vaikui. Patikima meilė turi kainą, kurios ji nebuvo pasirengusi sumokėti. 

Kaip aš ir maniau, jos vaikinas pasiliko tik iki tol, kol gimė kūdikis, o tada dingo. Tai tiek iš kūno be randų

KAD MEILĖ TAPTŲ PATIKIMA

Kaip matote, sakyti, kad mylite savo vaikus ir tam tikrais veiksmais rodyti meilę, nepakanka. Mes turime juos mylėti taip, kaip Dievas myli mus, – kai jie to nevertina, kai nenusipelno, kai mums nepatogu, kai tai mums kainuoja, netgi kai kelia skausmą.

Yra trys dalykai, kuriuos nuolatos darant vaikai įgyja saugumo jausmą, neleidžiantį jiems abejoti ir mažinantį poreikį ieškoti paviršutiniškos meilės, kurią siūlo šio pasaulio sistema. Taip jų širdyse auga autentiška meilė, kuri išlieka ir jiems tarnauja, net kai mūsų jau nebėra. Taip sumenksta netikros šėtono meilės, kuria jis gundo, žavesys. 

Vaikai jaučiasi saugiai, kai žino esą priimtini tokie, kokie yra.

Prieš kalbant detaliau, pirmiausia leiskite kai ką paaiškinti. Mūsų vaikai gali išsiugdyti nuostatas, kurioms nė už ką neturėtume pritarti. Savanaudiškumas, nepagarba, apgaulė ar bet koks kitas nuodėmingas veiksmas neturi būti toleruojamas ar skatinamas. Kaip ir mūsų santykiuose su Dievu – Jis mus myli net kai nusidedame, bet neignoruoja mūsų nuodėmės. Priešingai – Jis atkreipia dėmesį. Apreiškimo knygoje Jėzus sako: „Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu“ (Apr 3, 19). Dievas žino, kad jei mūsų nuodėmingi pasirinkimai neturės pasekmių, jie mus pražudys. Kadangi Dievas mus myli ir nenori, kad taip nutiktų, Jis leidžia patirti gyvenime pasekmes, kurios padeda mokytis iš klaidų. 

„Priėmimas“, apie kurį kalbu, yra skirtas mūsų vaikų asmeninių savybių deriniui. Tai tie unikalūs dalykai, dėl kurių jie tampa individais – emocinė, intelektualinė ir fizinė DNR. Jie niekaip nesusiję su moralinėmis problemomis. Daugelis mūsų vaikų daro tai, kas mus erzina, pykdo ar užtraukia mums gėdą, bet tie dalykai nėra blogi. Kaskart jiems už tai priekaištaudami tarsi sakome, kad jie nepakankamai geri. Tai juose augina nesaugumą. 

Berniukus dažnai bara už tai, kad jie kelia daug triukšmo, netvarkos ar agresyviai elgiasi. Mergaites dažnai kritikuoja dėl perdėto emocionalumo, išrankumo ar jautrumo. Kai kuriuos vaikus kritikuoja dėl lėtumo, užmaršumo, smalsumo ar kalbėjimo, kas šauna į galvą. Jiems sunku atsikelti, mokykloje nesiseka kai kurie dalykai, dažnai juokiamasi iš jų fizinių savybių – akių, nosies, dantų, kaklo, kelių, pėdų, balso, plaukų ar odos. 

Berniukus kritikuoja, nes jiems patinka mergaitės, mergaites – už tai, kad joms patinka berniukai. Kai kuriems berniukams nerūpi sportas. Kai kurioms mergaitėms nepatinka žaisti namus. Paaugliams reikia daugiau miego. Vaikai visada save išreiškia savaip, pasirenka unikalų rūbų stilių, šukuoseną ir specifinę muziką. Vaikai turi ištverti nesmagius laikotarpius, kai mano, kad nėra patrauklūs, protingi ar įdomūs. Tuo metu tėvams svarbiausia iškomunikuoti ne ką kita, o tik tai, kad jiems priimtinos visos vaikų unikalios savybės. Tuomet vaikas jaučia tokį priėmimą, kokį mes, taip pat būdami unikalūs, jaučiame iš Dievo. 

Kai kurios mergaitės žino, kad jų tėčiai norėjo berniukų. Kai kurie berniukai supranta, kad jų mamos norėtų auginti mergaites. Vaikai girdi, kai dejuojame, kiek mums su jais vargo, kol jie maži. Paaugliai varto akis, kai drebiame: „Jie gi paaugliai – ko iš jų norėti?“ Kita vertus, kai sakome, jog mums garbė, kad jie auga mūsų namuose, kad jaučiamės dėkingi už galimybę daryti dėl jų viską, ko jiems reikia (nuvežti, parvežti, leisti pinigus), jie jaučia priėmimą, o su juo ir meilės saugumą. Mes turėtume manyti, ne kad „turime“ visa tai dėl jų daryti, o kad „galime“.

Kartą sėdėjau viešbučio restorane Portlande, Oregono valstijoje. Buvo sekmadienio rytas. Turėjau išskristi vidurdienį, taigi galėjau sau leisti prabangą pasilepinti ilgais pusryčiais. Šiame restorane pusryčiams galėjai rinktis valgyti ką panorėjęs, vaikams kaina buvo mažesnė. 

Pasirodė mama su dviem vaikais – kūdikiu ir maždaug ketverių metų berniuku. Aš iš karto pastebėjau berniuką. Jo veidas buvo pilnas susijaudinimo ir jis nesustodamas čiauškėjo, kol mama dairėsi, kas siūloma pusryčiams. Mama kūdikį laikė ant rankų, o berniukas sekė iš paskos. Jis netvėrė iš džiaugsmo. Jis žiūrėjo į vaisius, kelių rūšių dribsnius, blynus ir vaflius, ir stalą, prie kurio šefas kepė omletus pagal klientų užsakymus. Stebėjau, kaip išsipūtė jo akys, pamačius padėklus, pilnus pusryčių „desertų“ – keksiukų su šilauogėmis, mielinių bandelių, sluoksniuotos tešlos pyragėlių. Stebėti entuziastingą berniuko reakciją į pasirinkimą ant pusryčių stalo staiga tapo smagiausiu mano ryto užsiėmimu. Aš žiūrėjau, kaip Dievo sukurtas berniukas be galo mėgaujasi kiekviena akimirka. Jam nepaprastai patiko ši aplinka. Jis atrodė pakliuvęs į maisto rojų. 

Restorano darbuotoja pasodino mamą ir abu jos vaikus prie staliuko tiesiai priešais mane. Padavėja pripildė stiklines vandens ir paklausė, ar atnešti kavos mamai ir sulčių vaikams. Paskui paklausė, ar jie užsisakys švediško stalo pusryčius. 

- Po kelių minučių nusileis mano vyras, – atsakė mama. – Mudu užsisakysime švediško stalo pusryčius, o sūnui atneškite dubenėlį dribsnių su pienu.

- Mama, ne! Aš irgi noriu švediško stalo pusryčių! – iš karto sureagavo berniukas. Akivaizdu, kad jis jau buvo suplanavęs, ką valgys. 

- Negali valgyti to maisto, ten vien tik cukrus. Nė nesvajok, – nukirto mama.

- Bet, mama, man patinka toks maistas, aš jo tikėjausi. Būk gera, – meldė jis. 

- Pamiršk švedišką stalą, tu jo negausi, tylėk, – ji nusisuko nuo berniuko ir ėmė rūpintis kūdikiu. 

- Ponia, švediško stalo pusryčiai kainuos tik pusantro dolerio daugiau nei dribsniai, jis galėtų rinktis, – pasiūlė padavėja. Ji matė, koks nusiminęs buvo berniukas. 

- Ačiū, ne, jam viso to maisto nereikia, – ji pažvelgė į padavėją, aiškiai leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas. 

Motinai užsiėmus kūdikiu, stebėjau, kaip berniukas, kuris buvo toks džiaugsmingas, pamažu tyliai pasinėrė į save. O tada ėmė byrėti ašaros. Berniuko lūkesčiai ir susijaudinimas buvo tokie dideli. Bet turiu jį pagirti: jis nerėkė balsu, nesiginčijo, nekėlė scenos. Jis tiesiog sėdėjo ir tyliai kentėjo. 

Pasirodė tėtis su laikraščiu užantyje, įvertino situaciją, tada atsisėdo ir paklausė berniuko, ko jis verkia. 

    –    Aš norėjau švediško stalo pusryčių, bet mama man neleidžia.

    Jis pasisuko į žmoną:

    –    Kas yra? Kodėl jis negali gauti švediško stalo pusryčių?

Ji jam atsakė argumentuodama labai praktiškai, aiškindama apie maistinę vertę, kaip ir prieš kelias minutes berniukui. 

    –    Klausyk, juk mes atostogaujame, – pasakė tėtis. – Jis dar niekada neturėjo galimybės to išbandyti. Kainos skirtumas juokingas. Mes tikrai galime sau tai leisti. Galų gale, ko nesuvalgysime, jie juk vis tiek turės išmesti, tai būtų maisto švaistymas. 

Jie trumpai pasiginčijo, tada mama pasidavė ir leido berniukui pasirinkti švedišką stalą. Jo veido išraiška akimirksniu pasikeitė ir jis vėl buvo tas pats susijaudinęs mažas berniukas, žiūrintis į maisto kupiną stalą. Nieko nelaukę sūnus ir tėvas puolė prie maisto. 

Man buvo taip smagu stebėti, kaip berniukas eina nuo vieno stalo prie kito, kad visko po truputį paragautų. Jis matė, kaip žmonės skrudino savo beigelius, ir jis darė tą patį. Jis vos pasiekė skrudintuvą, bet jam su džiaugsmu padėjo vyresnė dama. Berniukas pasiėmė blynų, vaflį, užsipylė sirupo ir plaktos grietinėlės. Man patiko, kaip jis atsistojo į eilę prie omletų, sulaukė savo eilės ir pasakė šefui, ko norėtų, – visko po truputį. Paskutinė stotelė buvo desertų stalas. Jis ėjo du kartus, nes norėjo paragauti kiekvieno deserto po gabalėlį.

Tuo metu mama maitino kūdikį, o tėtis ant stalo išskleidė sekmadienio laikraštį. Kai berniukas atsinešė viską, ko norėjo, ėmė mėgautis savo pusryčių puota. Patyriau nepaprastą malonumą žiūrėdamas, kaip berniukas mėgaujasi savo retu potyriu. 

Tada mama, pabaigusi maitinti kūdikį, atsigręžė ir pamatė daugybę lėkščių priešais sūnų. Ir prasidėjo:

- Kodėl pasiėmei ir blynus, ir vaflius? Ir kam tiek plaktos grietinėlės, tik visas išsiterliosi. Kas ant tavo beigelio? Tepamas sūris? Tu niekada jo nevalgei. Ar išvis bent supranti, ką čia užsitepei?

Ji atkreipė ir savo vyro dėmesį:

- Tik pažiūrėk! Jis net omletą atsinešė.

Paskui vėl užsipuolė berniuką:

- Kodėl, po galais, užsisakei omletą? Tu tikrai visko nesuvalgysi. 

Rodydama į desertus, ji įsakė: 

- Gali pasilikti vieną, vieną iš šitų desertų. Išsirink, kurio nori, nes kitus aš nešu atgal. Ir kam tau apskritai reikia deserto? Tai juk pusryčiai. 

Stebėjau, kaip jai viską kritikuojant keitėsi sūnaus veido išraiška. Šįkart tai buvo bejėgiškumo ir nevilties kombinacija. Jis bandė suvalgyti viską iš pasirinktų lėkščių, bet motina kelis kartus jam priminė, koks jis kvailas, kad prisinešė tiek maisto. Kaip ir žadėjusi, ji surinko ir grąžino visus desertus, išskyrus vieną, o paskui išbarė vyrą, kad jos neklausė. Sugadinusi visiems apetitą kalte ir panieka, ji atsistojo ir nuėjo pasirinkti maisto sau. Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip berniukas lėtai valgo vaflius, stebėjau grietinėle išteptus jo lūpų kampučius ir iš akių byrančias ašaras. Kai mama grįžo prie stalo, jo veide nebebuvo likę nė lašelio džiaugsmo. 

Dabar girdžiu, kaip kai kurie iš jūsų sakote: 

Maisto švaistymas.

Sveikas maistas.

Cukrus.

Vaikai negali gauti visko, ko nori.

Ir nepamirškite, Timai, ji turėjo mažą kūdikį. Ji pavargusi. Jūs nežinote, kaip tas berniukas elgėsi ryte. Gal jis visai išvedė ją iš kantrybės. Nepanašu, kad iš vyro yra daug naudos.

Visa tai girdžiu daugybę metų. Puikiai žinau, kaip griežti, rimti tėvai randa moralinį pateisinimą viskam, ką daro. 

Tad noriu paklausti: ar buvo verta? Ar taip Dievas elgiasi su mumis? Ar Dievas mus erzina gerais dalykais, įžeidinėja, jei mes jų tikimės, o tada bara, jeigu jais džiaugiamės? Jis yra malonės Dievas, kuris pažadėjo Izraelio vaikams žemę, plūstančią „pienu ir medumi“. Dovydas Jį vadino ganytoju ir sakė, kad Jis paguldo mus žaliuojančiose ganyklose ir veda prie tylių vandenų. Jei esi jauna, pažeidžiama avis, tau atrodys, kad žaliuojančios pievos ir ramūs vandenys yra ėriuko švediškas stalas. 

Galiausiai šis berniukas užaugs ir taps jaunu savarankišku vyru. Neabejoju, jog jis jaus, kad motina jį mylėjo, bet jeigu ji nepasikeis, vargu ar jis paliks namus, užtikrintas „patikima meile“ – tokia meile, kai tvirtai savo širdyje žino, kad tėvai juo džiaugiasi būtent tokiu, koks jis yra. 

 

Bus daugiau

Iš Tim Kimmel knygos „Malone pagrįsta tėvystė“