Graikų ir romėnų pasaulyje homoseksualiniai ryšiai buvo praktikuojami kaip savaime suprantamas dalykas. Kiekvienas (laisvas vyras) pagal savo skonį rinkosi meilę moterims, berniukams arba ir vieniems, ir kitiems.O gėdinga tiek heteroseksualiniuose, tiek homoseksualiniuose santykiuose buvo pasyvus, vergiškas ir todėl moteriškas seksualinis elgesys. Svarbu buvo tik būti aktyviąja puse - lytis neturėjo reikšmės. Todėl homofiliškai pasyvus vyras patirdavo neįsivaizduojamą panieką. Apie pasižyminčias meile, visą gyvenimą trunkančias homoseksualines partnerystes tuomet išvis negalėjo būti kalbos. Didikas vyras bet kokiu atveju turėjo savo sutuoktinę, su kuria elgėsi pagarbiai. Judaizmas ir krikščionybė homoseksualizmą griežtai atmetė. Tačiau šiandien, XX a. pabaigoje, tos pačios lyties meilė vėl ateina „į madą“, vis mažiau šalių homoseksualizmą laiko tvarkos ir dorovės pažeidimu. Kitaip nei antikos laikais, dabar ir į homoseksualines partnerystes žiūrima kaip į galimą vyro ir moters santuokos alternatyvą. Kai kuriose valstybėse, atrodo, visai nebetoli net tos pačios lyties porų „santuokos“ pripažinimas (straipsnis rašytas XX a. pabaigoje - vert. past.) Netgi kai kurios bažnyčios tapo tokių „meilės santykių“ užtarėjomis ir praktikuoja homoseksualinių porų palaiminimą. O po Deriko Šervino Beilio (Bailey) knygos „Homoseksualizmas ir Vakarų krikščioniškoji tradicija“ (Homosexuality and the Western Christian Tradition) pasirodymo susvyravo ir tradicinė krikščioniškoji teologų pozicija. Vis dažniau ginama nuomonė, kad biblinės ištarmės iki šiol buvo klaidingai aiškinamos arba kultūriškai sąlygotos. Johnas Stottas savo veikale nagrinėja šių modernių teologų argumentus ir parodo, kad homoseksualinės partnerystės remiantis visu Biblijos liudijimu ir šiandien pagrįstai atmetamos.
Bibliniai draudimai
Yra keturios pagrindinės Biblijos ištraukos, neigiamai atsiliepiančios (arba atrodančios, kad taip atsiliepia) apie homoseksualinį klausimą: Sodomos istorija (Pr 19,1-13), su kuria natūraliai siejasi labai panaši Gibėjos istorija (Ts 19), Kunigų knygos tekstai (Kun 18,22 ir 20,13), kurie aiškiai draudžia „gultis su vyriškiu kaip su moteriške“, apaštalo Pauliaus pateikiamas jo dienų dekadentiškos visuomenės paveikslas (Rom 1,18-32) ir du nusidėjėlių sąrašai, kurie nurodo kokią nors homoseksualinę praktiką (1 Kor 6,9-10 ir 1 Tim 1,8-11).
Sodomos ir Gibėjos istorijos
Pradžios knygos pasakojimas aiškina, kad „Sodomos žmonės buvo nedoriausi ir didžiausi nusidėjėliai prieš Viešpatį“ (Pr 13, 13) ir kad „Sodomos ir Gomoros šauksmas padaugėjo, ir jų nusidėjimas pasidarė per daug sunkus“ (Pr 18, 20). Tada Dievas nusprendė tai ištirti (Pr 18,21) ir galiausiai „sunaikino tuos miestus ir visą aplink šalį, visus miestų gyventojus“ (Pr 19,25) teismo veiksmu, visiškai suderinamu su „to, kuris teisia visą žemę“, teisingumu (Pr 18, 25). Dėl šios biblinės istorijos fono nėra jokių nesutarimų. Klausimas yra toks: kokia buvo Sodomos (ir Gomoros) gyventojų nuodėmė, užtraukusi jų sunaikinimą?
Tradicinis krikščioniškas požiūris teigė, kad šių miestų gyventojai buvo kalti dėl homoseksualinių praktikų, kurias jie (nesėkmingai) bandė primesti angelams, Loto vaišinamiems jo namuose. Iš čia žodis „sodomija“. Bet Šervinas Beilis suabejojo šia interpretacija dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, jis įrodinėjo, kad neturi pagrindo prielaida, jog Sodomos vyrų reikalavimas „Išvesk juodu šen, kad mes juodu pažintume“ (Jeruzalės Biblija, taip verčia ir J. Skvireckas) reiškęs „kad galėtume su jais santykiauti lytiškai“ (angliška New International Version Biblija). Nes hebrajų žodis „pažinti“ (yada) Senajame Testamente pasitaiko 943 kartus, iš kurių tik dešimčia atvejų kalbama apie fizinį santykiavimą, ir tik apie heteroseksualinį. Todėl frazę esą geriau būtų versti „kad su jais susipažintume“. Tada vyrų smurtą galime suprasti kaip pyktį, jog Lotas viršijo savo teises kaip svetimšalis, nes priėmė į savo namus du pašaliečius, „kurių ketinimai galėjo būti priešiški ir kurių įgaliojimo raštai nepatikrinti“. Šiuo atveju Sodomos nuodėmė buvo įsiveržimas į Loto namų privatumą ir pasityčiojimas iš vaišingumo taisyklių. Lotas meldė juos liautis, nes, sakė jis, tiedu vyrai „įėjo po mano stogo pavėsiu“ (eil. 8).
Antrasis Beilio argumentas buvo tas, esą niekur kitur Senajame Testamente neužsiminta, kad Sodomos nusižengimo pobūdis būtų homoseksualinis. Vietoj to Izaijas duodąs suprasti, jog tai veidmainystė ir socialinis neteisingumas, Jeremijas - jog svetimavimas, apgaulė ir apskritai nedorumas, o Ezechielis - kad puikybė, godumas ir abejingumas vargšams. Pagaliau pats Jėzus užsiminęs apie Sodomos ir Gomoros gyventojus, pareikšdamas, kad teismo dieną jiems bus lengviau negu tiems, kurie atmeta jo Evangeliją (Mt 10,15; 11,24; Lk 10,12). Tačiau visose šiose nuorodose nesą nė užuominos apie neteisėtus homoseksualinius veiksmus! Ir tik Palestinos antrojo amžiaus prieš Kristų pseudoepigrafiniuose raštuose Sodomos nuodėmė įvardijama kaip nenatūralus lytinis elgesys. Tai aiškiai atsispindi Judo laiške, kur sakoma, kad „Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną“ (eil. 7), ir žydų rašytojų Filono Aleksandriečio bei Juozapo Flavijaus, kuriuos šokiravo graikų visuomenės homoseksualinės praktikos, darbuose.
Taip pat Šervinas Beilis pasielgė ir su Gibėjos istorija, nes jos yra labai panašios. Kitas svetimšalis gyventojas (šį sykį anonimas „senis“) pakviečia į namus du nepažįstamuosius (ne angelus, bet levitą ir jo sugulovę). Blogi vyrai apsupa namą ir iškelia tą patį reikalavimą kaip ir sodomiečiai - išvesti svečią, „kad mes jį pažintume“ (J. Skvireckas verčia „kad mes su juo piktai pasielgtumėm“). Namo savininkas iš pradžių prašo jų nedaryti tokios „kvailystės“ (A. Vėlius verčia „nusikaltimo“) jo „svečiui“, o paskui vietoj jo pasiūlo jiems savo dukterį ir (svečio) sugulovę. Ir vėl, Beilio nuomone, Gibėjos vyrų nuodėmė buvo ne homoseksualinių santykių siūlymas, bet svetingumo įstatymų pažeidimas.
Nors Beilis turėjo žinoti, jog abiejų istorijų rekonstrukcija buvo ne daugiau kaip bandomoji, vis dėlto jis pareiškė perdėtą pretenziją, kad „nėra nė menkiausios priežasties tikėti, nei kaip istoriniu faktu, nei kaip apreikšta tiesa, kad Sodomos miestas ir jo kaimynai buvo sunaikinti dėl homoseksualinių įpročių“. Atseit krikščioniškoji tradicija apie „sodomiją“ kilusi iš vėlyvųjų apokrifinių žydų šaltinių.
Tačiau Šervino Beilio argumentai neįtikinami dėl kelių priežasčių: 1) žodžiai „gėda“, „pikta“, „nusikaltimas“ (Pr 19, 7; Ts 19, 23) neatrodo esą tinkami aprašyti nesvetingumui; 2) moterų siūlymas vietoj svečių „atrodo taip, tarsi epizodas turėtų kokią nors numanomą lytinę reikšmę“; 3) nors veiksmažodis „yada“ tik dešimt kartų vartojamas pažymėti lytiniam santykiavimui, Beilis nepamini, kad šeši iš šių atvejų yra Pradžios knygoje ir vienas pačioje Sodomos istorijoje (apie Loto dukteris, kurios dar „nepažino“ vyro, eil. 8); 4) tiems iš mūsų, kurie rimtai žiūri į Naujojo Testamento dokumentus, Judo nedviprasmiškas nurodymas apie Sodomos ir Gomoros „ištvirkavimą ir nusekimą paskui ne tą kūną“ (eil. 7) negali būti atmestas kaip paprasčiausia klaida, nukopijuota nuo žydų pseudoepigrafų. Žinoma, homoseksualinis elgesys nebuvo vienintelė Sodomos nuodėmė, bet pagal Šventąjį Raštą tai, be abejo, buvo viena iš jos nuodėmių.
Kunigų knygos tekstai
Abu tekstai Kunigų knygoje priklauso „Šventumo kodeksui“, kuris yra knygos širdis ir kuris iš Dievo tautos reikalauja vykdyti jo įsakymus ir nemėgdžioti nei Egipto (kur žydai gyveno), nei Kanaano (į kurį jis juos vedė) įpročių. Šie įpročiai apėmė lytinius santykius su artimais giminaičiais, įvairius lytinius iškrypimus, vaikų aukojimą, stabmeldystę ir socialinį neteisingumą. Tokiame kontekste ir turime skaityti šiuos du tekstus: „Nesugulsi su vyriškiu kaip su moteriške, nes tai baisus bjaurumas“ (18,22), „Jei kas paleistuvautų su vyriškiu kaip su moteriške, abu bjauriai nusikalstų, ir todėl abu mirte tenumiršta. Jų kraujas tebūna ant jų“ (20, 13).
„Vargu ar verta abejoti, - rašo Beilis, - kad abu įstatymai Kunigų knygoje yra susiję su įprastais homoseksualiniais veiksmais tarp vyrų, o ne su ritualu ar kitais religijos vardan atliekamais veiksmais“. Tačiau kiti teologai teigia kaip tik priešingai. Jie teisingai nurodo, kad abu tekstai įterpti į kontekstą, didžiausią dėmesį skiriantį ritualiniam švarumui, ir Piteris Kolemanas priduria, kad žodis, išverstas kaip „bjaurumas“, „bjauriai“ abiejose eilutėse siejasi su stabmeldyste. „Anglų kalboje tas žodis reiškia pasibjaurėjimą ar nepritarimą, bet Biblijoje jo vyraujanti reikšmė yra susijusi su religine tiesa, o ne morale ar estetika“. Tad ar šie draudimai - tik religiniai tabu? Ar jie susiję su kitu draudimu: „Nebus paleistuvės iš Izraelio dukterų nei kekšininko iš Izraelio sūnų“ (Įst 23,17)? Nes, be abejo, Kanaano vaisingumo kultas apėmė ritualinę prostituciją ir todėl aprūpindavo ir vyriškos, ir moteriškos giminės „šventosiomis prostitutėmis“ (nors čia nėra aiškaus įrodymo, jog vieni ar kiti užsiimtų homoseksualiniais santykiais). Blogieji Izraelio ir Judos karaliai nuolat pažindino izraelitus su šio krašto stabų garbinimu, o teisieji karaliai nuolat juos išvarydavo. Todėl homoseksualizmo šalininkai įrodinėja, kad Kunigų knygos tekstai draudžia religines praktikas, kurių seniai nebėra, ir neturi nieko bendro su dabarties homoseksualinėmis partnerystėmis.
Pauliaus tvirtinimai Laiško romiečiams 1 skyriuje
Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą (Rom 1, 26-27).
Visi sutinka, kad apaštalas aprašo stabmeldžius pagonis savo dienų graikų-romėnų pasaulyje. Jie pažino Dievą per sukurtąją visatą (Rom 1, 19-20) ir moralinį jausmą (32), tačiau užgniaužė tiesą, kurią žinojo, kad užsiimtų nedorybėmis. Užuot prideramai garbinę Dievą, jie pasuko prie stabų, supainiodami Kūrėją su jo kūriniais.
Teisdamas „Dievas atidavė juos“ jų netikusiam išmanymui ir pagedusiems įpročiams (Rom 1, 24, 26, 28), įskaitant „neprigimtinius“ lytinius santykius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai aiškus homoseksualinio elgesio pasmerkimas. Bet kita pusė iškelia du argumentus. Pirma, nors Paulius nieko nežinojo apie šiuolaikinį skirstymą į „invertus“ (turinčius homoseksualinių polinkių) ir „pervertus“ (kurie, nors yra heteroseksualinių polinkių, įsitraukia į homoseksualines praktikas), tačiau smerkė pastaruosius, bet ne pirmuosius. Primygtinai tvirtinama, jog yra kaip tik taip, nes jie aprašomi kaip „pametę“ prigimtinius santykius su moterimis, tuo tarpu joks išimtinai homoseksualus vyras niekad nebūtų jų turėjęs. Antra, Paulius akivaizdžiai parodo neapgalvotą, begėdišką, netvarkingą elgesį žmonių, kuriuos Dievas teisingu nuosprendžiu „paliko“; ką tai turi bendra su homoseksualinėmis partnerystėmis, kurioms būdinga atsidavimas ir meilė? Tačiau šiuodu argumentus, kaip tikiuosi parodyti vėliau, galima atremti, ypač apaštalo nurodymu į „prigimtį“, tai yra sukurtąją tvarką.
Bus daugiau
Versta iš: Sott. J. Issues Facing Christians Today. - HarperCollins, 1990
Vertė Zigmantas Ardickas
www.prizme.lt