Mintys iš dienoraščio
Sėjėjas nepailsdamas dirba, sėdamas į kairę ir į dešinę. Viskas priklauso nuo dirvos: ar paruošta, išravėta, gerai išdirbta.
Savo gyvenime randu pilna Viešpaties sėklų. Vis dėlto išskirčiau vieną ypatingą laikotarpį, kuriame randu Jo ranka pasodintų ir išaugintų nepaprastų gyvybės ženklų, - tai motinystė.
***
1992 m., lapkričio 25 diena. Mane pirmą kartą pavadino mama. Net kvapą užgniaužė tuomet ligoninėje. „Kas? Aš? Negali būti.". Tačiau šalia gulintis mažas žmogeliukas tai akivaizdžiai liudijo. Pirmagimio džiaugsmas. Viskas nauja ir šviežia. Pirmo karto saldumas. Pirmą kartą paimu dukrytę ant rankų, duodu jai žįsti krūtį. Net nejauku ir drovu. Juk anksčiau to nesu dariusi. Dabar, sako, taip reikia. Kaip šiandien pamenu mamos ištartus žodžius: „Nuo šiol nebebus, kaip buvo. Nuo šiol nuolatos rūpės, kaip jai sekasi. Nuo šiol širdį padalinsi į kelias dalis. Net ir kai užaugs, tai išliks.".
Netrukus padaugėjo motiniškų rūpesčių ir džiaugsmų. Po širdimi nešiojau antrąjį vaikelį - šį kartą berniuką. Džiaugiausi. Tvarkiausi visai šauniai. Pusryčiai, vystyklai, pietūs, drabužių skalbimas, žaislų rankiojimas, pasivaikščiojimai lauke ir naktinės pasakaitės bei sūpavimai. Kaip ir anksčiau pirmieji įspūdžiai, kurie pamažu virto rutina. Bemiegės naktys, nuolatinis garsų, verksmų bei zyzimo kokteilis perpildė gerumo saiką. Pirmą kartą išgirdau save sakančią: „Gana. Aš pavargau. Užteks. Dabar noriu vėl kibti į darbus. Noriu pas suaugusius, - ten, kur kalbama sakiniais, o ne vien „bu, ba, kaka, tekš, tekšt.". Noriu sukurti ką nors rimto, apsirengti gražiu kostiumėliu, apsiauti aukštakulnius batelius ir vėl pasijusti baigusi aukštąjį mokslą." Su džiaugsmu skaičiavau savo atžalų metus: dukrelei jau puspenktų, o sūneliui - greit vieneri. Na, dar truputį ir aš vėl pradėsiu gyventi... Taip norėjosi palikti puodus, skalbinius, kampus, pilnus žaislų...
***
Pamenu, buvo pirmadienio rytas, kai supratau: aš vėl laukiuosi. Širdyje jau seniai buvau nulėkusi kažkur toli į priekį. Buvau prisisvajojusi, ką norėčiau dirbti ir kaip atrodys mano gyvenimas. Tą rytą, o vėliau ir visą savaitę, saulė „nepatekėjo". Mano skausmas prilygo netekčiai. Aš laidojau savo svajones, planus, savo norus. Sėdėjau lovoje ir žliumbiau. Skaudėjo taip šlykščiai, kad, rodės, suplėšysiu visas paklodes. „Kam, Dieve? Juk aš taip norėjau pailsėti. Aš tikrai myliu vaikus, labai juos myliu. Visada norėjau turėti tris. Tik dabar aš pavargusi. Kodėl neleidai pailsėti? Juk dabar, rodės, pastoti negalėjau. Dieve, sakei, kad nori man geriausio. Tai kodėl elgiesi su manimi taip žiauriai? Aš pavargusi. Ar nematai? Vaikai turi būti dovana. Ką man dabar daryti?" Širdis buvo tokia pajuodusi, kai pagavau save svarstančią: juk moterys taip padaro abortus. O, kaip aš supratau jas tomis dienomis! Rodos, raudojau drauge su tūkstančiu panašaus likimo moterų. Supratau jų neviltį ir negebėjimą ryžtis eiti į priekį.
***
Pirmadienį keitė antradienis, vėliau trečiadienis, o aš sugebėdavau tik „negyvėlio" judesiais aptarnauti namuose lakstančius vaikus, kad badu nemirtų. Visa kita atrodė kaip po karo. Sėdėjau miegamajame, vilkėdama tais pačiais naktiniais marškiniais. Akys nedžiūvo nuo ašarų, o nuo išsekimo svaigino ir švelniai siūbavo į visas puses. Sugebėjau tik viena: nuolat kartoti „Jėzau, pasigailėk.".
Staiga šovė mintis: „Važiuok pas Jovitą. Paprašyk, kad melstųsi už tave.". Jovita buvo ką tik pagimdžiusi stebuklingai išnešiotą berniuką - mat visą nėštumą teko gulėti, nes negalėjo vaikščioti, pakilti iš lovos.
„Jovita, man riesta: aš laukiuosi ir negaliu su tuo susitaikyti. Melskis už mane", - ištariau jai tyliai. Ilgokai sėdėjome tyloje. Laukėme Jo, Viešpaties. Pačios Vilties. Tuomet ji sako: „Šis vaikelis ateis tavo džiaugsmui, - ne skausmui, liūdesiui ar naštai. Tai tave pradžiugins.".
Kažkas pratrūko. Lyg pūlinys, lyg tamsos uždangalas. Aš pakilau. Gyvensiu, o tu būsi mano džiaugsmas. Tik kaip pasakyti tėvams? Jau dėl anų dviejų tėtis priekaištavo, vis burbėjo, kad kvailai elgiamės. Kaip išmaitinsime? Kas bus šįkart? Sugniaužiau kumščius ir tariau: „Nesakysiu.". Kol pilvas „neišduos", tol apie tai niekam nepasakosiu.
Tik Viešpats manęs vėl pasigailėjo. Kaip tik į Vilnių mūsų aplankyti atvyko mano tėvai. Mažoji dukrytė, kaip tyčia, strikt ir nusprendė pasivažinėti senelių mašina. Kai į virtuvę įėjo mama, supratau, kad mašinoje išplepėjo... Stovėjau kaip medinė, akis žemyn nuleidusi, kai mama pusbalsiu paklausė: „Ar tiesa, ką mums pasakė Elzytė? Ar tu vėl laukiesi?" - „Taip, tik neprašyk, kad ką nors daryčiau. Nesidarysiu aborto", - atsakiau.
„Ką šneki, vaike. Kai Elzelė pasakė, rodos, šviesa ant manęs nužengė. Ir žodžiai: džiaugsmas tau bus šis kūdikis.".
Aš pravirkau. Tik šįkart dviese su mama. Apsikabinusios dvi moterys: dukra ir mama. Priėmusios savo tarpan dar vieną Dievo dovaną. Džiaugsmą. Mamos vardas - Teklė. Tą akimirką nusprendžiau: jei gims mergytė, pavadinsiu ją Tekle - mamos išgydymui (mat mama nuolat gėdijosi savo vardo).
***
1997 m. gruodį gimė Teklė. Nuostabiausia, gražiausia mažylė pasaulyje. Viešpats man davė jėgų, ir mes jau buvome penkiese. Džiaugiausi, auginau ir laikiausi iš visų jėgų, nors mano sveikata visai pašlijo. Nuovargio ryškiai buvo per daug. Garsų taip pat. Vos vilkausi. Supratau, kažkas negerai. Išsekimo sindromas - tokia buvo diagnozė. Labai reikėjo poilsio. Tik kur jį rasti, kai aplinkui siaučia trys gyvi sidabrai, vis ko nors reikalaudami?
Atėjo pavasaris, kai užmigus mano džiaugsmams pietų miego prisėdau, kad pasišnekėčiau su savo mylimuoju guodėju - Viešpačiu. Vėl verkiau, klausdama: kaip išgyventi dabar, kaip jaustis normalia? Lyg kažkas būtų sėdėjęs už nugaros - taip aiškiai išgirdau žodžius: „Manai, tik tu viena tokia? Manai, viena verki? Jūsų daug. Padėk joms.". Nuščiūvau. Sudrebėjau nuo tos minties. Man pačiai sunku. Kuo galiu padėti kitoms? Tačiau tą popietę lyg kažkas mane pagavo. Mintyse regėjau mamas, besirenkančias drauge, besijuokiančias iš savo kvailysčių ir verkiančias kitoms girdint, - nes juk jas tikrai supras. O šalia mačiau jų žaidžiančius vaikus.
***
Taip 1998 m. gimė mamų klubai. Iš pradžių rinkomės mano namuose. Vėliau nuomojome patalpas. Klubai augo. Viešpats sėjo, sodino, gydė ir prižiūrėjo mus, mamas, kurioms patikėjo pačius brangiausius - savo palikuonis. Tikėjau, kad esame Jam labai brangios. Tikėjau, kad mūsų ašaros Jam rūpi. Tikėjau, kad labai nori mums suteikti poilsį. Ir Viešpats visada mus aplankydavo savo Dvasia.
Neseniai, po dešimties metų (po šešiolikos - red. past.), dalyvavau vis dar veikiančiame mamų klube ir negalėjau atsistebėti savo Viešpaties gerumu. Kaip nuostabiai Jis surenka mūsų karčias ašaras, nė vienos nepaniekindamas, ir paverčia gydančiu aliejumi kitų mamų žaizdoms tepti. Gėrėjausi tomis moterimis ir dėkojau Jam, kad patikėjau, neišsigandau.
***
Augindama tris vaikus ir vadovaudama klubams, klausiausi moterų, pavargusių ir pasimetusių. Supratau, kad joms reikia nuolatinio, drąsinančio žodžio. Minties, kuri padėtų eiti prieš srovę, šiandien blizgančią apgavystę. Tai, ką skaitydavau moterims skirtuose žurnaluose, mane apnuodydavo. Jaučiausi „nepakankama" arba „per daug" - „nepakankamai" liekna, seksuali, įdomi savo vyrui ir „per daug" šeimyniška, sentimentali bei romantiška. Prireikdavo kelių dienų, kol nuvaikydavau nuo savęs tą melą. Vadinau tai detoksikacija. Taip mane ėmė persekioti kita mintis: Lietuvos moterims reikalingas kitoks žurnalas - jautrus, šiltas, kalbantis nuotraukomis, ne vien žodžiu, pilnas be galo nuoširdžių moterų istorijų.
Kad jūs žinotumėte, kaip aš priešinausi toms mintims. Bariausi, priekaištavau, atsikalbinėjau. „Aš - ne žurnalistė. Manęs to nemokė. Aš neturiu pinigų ir nežinau, kaip leidžiami žurnalai." Ir vis dėlto suderėjau: „Jei Tu, Viešpatie, stebuklingai parūpinsi pinigų ir bendradarbių, aš leisiu tokį žurnalą." Ir ką jūs manote? Parūpino. Kalbinu moteris bendradarbiauti, o jos manęs klausia: „O iš kur pinigų gausi?" - „Nežinau", - atsakau. Dievo atsakymai buvo nuostabūs. Mus ėmė globoti Austrijoje įsikūręs krikščioniškų žurnalų institutas; atvyko stažuotis profesionali redaktorė iš Amerikos, padėjusi žengti pirmuosius žingsnius. Krikščionys iš Amerikos, Anglijos, Vokietijos, išgirdę mūsų svajonę, aukojo tūkstančius. „Juk taip nebūna. Tai nesąmonė.". Žinau. Ir aš taip manau. Tik vienas „bet". Tai, ką sumąsto Viešpats, dažniausiai ateina nelauktai, nelogiškai ir visuomet reikia tikėti.
Šiuo metu žurnalas moterims „Tapati" skaičiuoja ketvirtus metukus (dešimtus - red. past.), o aš stebiu savo gyvenimą ir negaliu suprasti, kaip neapsakomai ir nesuprantamai Dievas sėjo, laistė ir augino sėklas, kurios, viliuosi, neša gyvenimą kitoms Lietuvos moterims, mano likimo draugėms.
Spausdinta knygoje „Motinystės paslaptys", 2008.
Iš laikraščio „Ganytojas“