Gilioje senovėje izraelitai keliaudavo į Jeruzalę, giedodami psalmę, liudijančią jų ypatingą pasitikėjimą Izraelio Dievu. Praėjus daugiau nei dviem su puse tūkstantmečių, ši psalmė pasiekė mus ir žadina mūsų troškimą pažinti savo Kūrėją, ištikimai besirūpinantį tais, kurie Juo pasitiki.
Maldininkai iš tolo matė kalnus, supančius Jeruzalę, o širdies akimis – Jeruzalėje esančią Visagalio Dievo, sudariusio sandorą su jų protėviais ir su jais, šventyklą.
Kiekvieno jų lūpose skambėjo žodžiai, išreiškiantys tvirtą pasitikėjimą savo Kūrėju: Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę! (121 psalmės 2 eilutė).
Maldininkai giedojo šiuos žodžius maždaug prieš šešis šimtus metų iki Kristaus gimimo, tarnavimo, kančios bei prisikėlimo. Pasitikėdami Kūrėjo pažadais, duotais jų protėviams, jie galėjo su giliu įsitikinimu tarti: Jis neleis suklupti tavajai kojai, Jis – budrus tavo sargas (ten pat, 3 eilutė).
Mes gyvename, kai jau du tūkstantmečius skelbiama žinia apie Kristaus mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimą. Mes turime didesnius pažadus ir didesnį pagrindą pasitikėti, negu anų laikų maldininkai. Mums nebereikia kaip jiems keliauti į Jeruzalę ir kelti savo akis į kalnus, širdimi matant Visagalio Dievo šventyklą.
Kiekvieną dieną mūsų vidinis žvilgsnis gali būti nukreiptas į Gelbėtojo kryžių, per kurį tikėjimu esame sutaikyti su Kūrėju ir tikėdami Jėzaus prisikėlimu tapę dangiškojo Tėvo vaikais. Galime drąsiai prie Jo artintis, žinodami, jog Kūrėjas – mūsų dangiškasis Tėvas – laukia mūsų ne tik savo namų prieangiuose, bet pačioje sosto menėje. Jis nori, kad mes Jį pažintume ir visiškai Juo pasitikėdami sakytume: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus. Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 8 skyriaus 31–35 eilutės).