Mes patys, augindami penkis sūnus ir dukrą, vis nuklystame į kokius tėvystės klystkelius, tad prisipažinome, kad kartais jaučiamės niekam tikę tėvai.
„Jūsų vaikai jau užaugę. Ko jūs išmokote augindamas vaikus? Gal turite mums kokių patarimų?" - paklausėme, viltingai žvelgdami į jį.
„Deja, nesu tas, kuris galėčiau dalyti patarimus. Mano auklėjimo vaisiai toli gražu nėra be priekaištų." Jis liūdnai prisipažino, kad vienas iš jo vaikų yra įklimpęs į priklausomybių liūną, kito šeima subyrėjo. Akimirką jis patylėjo ir tada tęsė: „Mano paties gyvenimas niekada neatitiko mano motinos lūkesčių. Man teko skaityti jos dienoraštį... Sužinojau, kiek ji už mane meldėsi ir ko meldė. Aš nepateisinau jos vilčių ir lūkesčių, - kalbėjo jis beveik šnabždėdamas. - Manau, ji laikė mane nevykėliu..."
Mano, kaip motinos, galvoje pralėkė mintis: „Ji ir save laikė netikusia mama." Šis pokalbis mane giliai sukrėtė ir iškėlė vieną giliausių mano rūpesčių.
Tarp tėvų kylanti panika
Manau, kad taip mąstau ne aš viena. Šiomis dienomis tėvai labiau nei bet kuri kita karta nerimauja dėl to, kad tik nesugadintų gyvenimo savo vaikams. 2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad tėvai žymiai dažniau yra varginami depresijos nei kiti suaugę, vaikų neturintys asmenys. 2005 m. pasirodžiusi Judithos Warner knyga, „Tobula beprotybė: Motinystė nerimo amžiuje" (Perfect Madness: Motherhood in an Age of Anxiety) užvaldė visą tautą ir užkrėtė sėkmingo auklėjimo, bet kuria kaina siekiant laimės ir sėkmės savo palikuonims (ir sau, kaip tėvams) idėja.
Dauguma krikščionių tėvų turbūt yra šios kovos dėl savo palikuonių priekinėse linijose. Aš pati, augindama skirtingo amžiaus atžalas, kartkartėmis vis įvingiuoju į abu griovius: kartais visko bijau, o kartais perdėtai pasitikiu savimi. Pastebiu, kad tiek aš, tiek daug mano tikinčių draugų ir kolegų nerimaujame, kaip gyvens mūsų vaikai: ar mums pavyko jiems perduoti krikščionišką tikėjimą ir vertybes, ar mūsų vaikai ir suaugę lankys bažnyčią, gerbs Dievą?
Atrodo, kad daugumai iš mūsų visgi nesiseka. Apie tai, kad jauni žmonės liaujasi lankyti evangelines bažnyčias JAV yra ne kartą rašyta, galbūt net per daug. Barna tyrimų grupės 2006 m. atliktos apklausos duomenimis, apie 61 proc. jaunuolių, lankiusių bažnyčią, kol buvo paaugliai, vėliau „dvasiškai atšalo", nedalyvauja garbinimo tarnavimuose ir nepraktikuoja kitų dvasinių disciplinų. 2007 m. organizacijos „Lifeway" atliktų tyrimų išvados panašios: 7 iš 10 apklaustų protestantų, kurie besimokydami koledže ar aukštojoje mokykloje reguliariai dalyvaudavo bažnyčios gyvenime, būdami 23 m. liovėsi lankyti bažnyčią. Nesvarbu, kurie tyrimai yra tikslesni, akivaizdi tendencija, kad dauguma „bažnyčioje užaugusių" jaunuolių vis rečiau lanko bažnyčią.
Apie tarp tėvų kylančią paniką liudija ir dar vienas 2008 m. vasarą leidinyje „Newsweek" pasirodęs straipsnis „Bet aš viską dariau teisingai!", kuriame Sharon Begley teigia, kad, priešingai keletą dešimtmečių vyravusiai ekspertų nuomonei, genetika gali labiau lemti vaiko vystymąsi nei mūsų pačių auklėjimo praktika. Taip ji apibendrino tyrimų, atliktų Vaiko vystymosi centre prie Harvardo universiteto ir Birbecko universitete Londone, išvadas. Jay Belsky iš Birbecko universiteto pastebėjo, kad tėvų vertybes greičiau perima ne švelnūs, sukalbami, „geri" vaikai, kaip būtų galima tikėtis, bet „sunkūs" vaikai. Tokie vaikai genetiškai labiau susieti su tėvais ir yra jautresni juos supančiai aplinkai. Geraširdį vaiką galbūt galima palyginti su teflonu - prie jo nelimpa nei geras auklėjimas, nei blogas. Šie duomenys ir kiti tyrimai „žada mūsų supratimo apie vaiko vystymąsi perversmą".
Dauguma tėvų nerimauja dėl savo vaikų: ką gyvenime pasirinks, kuriuo keliu pasuks jų vaikai? Žinoma, jie nori, kad vaikai ir užaugę lankytų bažnyčią, garbintų Dievą.
Jei mes nuspręsime tikėti šiais naujausių tyrimų duomenimis, mums iškils daug klausimų, o gal net pradėsime piktintis: „Tai ką, žaidžiant sąžiningai šio žaidimo laimėti neįmanoma? Mūsų pastangos auklėti vaikus, ugdant juose dievotumą, dėl tam tikrų vaikų turimų specifinių DNR variantų yra beprasmės? Galimybes perimti tėvų nešamą fakelą lemia vaikų DNR, o ne tėvų auklėjimas?"
Sąmyšis kyla ne be priežasties. Juk tai prieštarauja dažniausiai cituojamai ir labiausiai branginamai Šventojo Rašto eilutei, kalbančiai apie tėvystę: Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo (Pat 22, 6). Ši eilutė stiprino ir rodė kryptį daugybei tėvų kartų, užtikrindama, kad auklėjimas, mūsų auklėjimas, yra dominuojanti jėga vaiko gyvenime, ir kad jei mes elgsimės teisingai, rezultatai taip pat bus geri.
Tačiau reikėtų iš naujo apsvarstyti tokią mūsų reakciją ir gynybą. Šie moksliniai faktai ne tik yra naudingi ir suteikia tėvams vilčių, bet, o tai dar svarbiau, jie patvirtina Raštą toje srityje, kuri dešimtmečius buvo varginama įvairių prielaidų, biheviorizmo ir neteisingo mąstymo.
„Kaip šakelę palenksi..."
Vienas iš labiausiai paplitusių mitų apie tėvystę yra įsitikinimas, kad mūsų auklėjimas formuoja vaiką - „Kaip šakelę palenksi, taip ji ir augs." Nors diskusijos apie prigimtį ir auklėjimą vyksta šimtmečius, dauguma vaikų auklėjimo ekspertų ir tėvų pasisako „už" auklėjimą. Kai kurias mintis apie uolumą auklėjant mes perėmėme iš vieno didžiausių šio požiūrio šalininkų Johno B. Watsono, gerai žinomo Johnso Hopkinso universiteto psichologo.
1924 m. jis teigė, kad jei jam duotų 12 sveikų kūdikių ir visiškai patikėtų jų vystymąsi, jis gali „garantuoti, kad bet kurį iš jų galėtų padaryti bet kokios srities specialistu: gydytoju, teisininku, menininku, prekybininku, vadovu arba elgeta ir vagimi, nesvarbu, kokius gebėjimus, polinkius, kokį pašaukimą jis turėtų, nesvarbu, kokios rasės buvo jo protėviai."
Nors nedaugelis mūsų pritartume tokiam Watsono biheviorizmui, mintis, kad kūdikis yra kaip švarus popieriaus lapas, kuriame mes tapome, ką norime, mūsų kultūroje giliai įsišaknijusi. Krikščionis šeimos psichologas ir žurnalistas Johnas Rosemondas dažnai girdi tėvų apgailestavimą, kad jie nesugebėjo tinkamai išauklėti savo vaikų, todėl dabar jų vaikai turi problemų. „Jie taip mano, - rašo jis, - nes tiki psichologiniu determinizmu - būtent, kad vaikai yra tėvų auklėjimo „produktas" (determinizmas - filos. teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą)."
Daug krikščionių rašytojų ir tėvų priėmė šias mintis ir buvo įtraukti į dvasinį determinizmą. Mes perėmėme visuomenės tikėjimą psichologiniu determinizmu ir, remdamiesi viena Biblijos eilute, jį „sudvasinome". Rezultatas - visuomenėje paplitusio mito „sukrikščioninta" versija: „Krikščioniški auklėjimo metodai padeda išugdyti dievotus vaikus."
Patarlių knygos 22 sk. 6 eil. buvo priimta kaip psichologinė prielaida ir kaip teologinis pažadas, nors visgi daug kas pripažįsta, kad hermeneutiškai žiūrint Patarlės nėra Dievo pažadai, tai - bendri pastebėjimai ir maksimos, sentencijos. (Ironiška, jei šias patarles užrašė karalius Saliamonas, kaip tiki daugelis Biblijos tyrinėtojų, nes jis pats nesugebėjo įkūnyti savo tiesų: senatvėje jis atsisakė savo tėvo mokymo ir pavyzdžio: Saliamonui pasenus, jo žmonos nukreipė jo širdį į kitus dievus, ir jo širdis nebuvo tobula prieš Viešpatį, jo Dievą, kaip jo tėvo Dovydo širdis (1 Kar 11, 4).
Visgi, nepaisant šių problemų, buvo sukurta daugybė formulių ir auklėjimo programų, kurios užtikrintų norimus rezultatus.
Vienas rašytojas įspėja tė-vus stebėti, ką sako ir daro, nes jų vaiko protas yra „kaip vaizdo registratorius", kuris „įrašo ne tik kiekvieną žodį, bet ir balso toną, veido mimikas". Be to, jis įspėja, kad vaiko protas ir „emociniai modeliai" susiformuoja, vaikui sulaukus vos dvejų metų.
Nors šis požiūris užgula mūsų pečius neįmanomu pakelti atsakomybės svoriu, jis turi ir privalumų: taip daug lengviau įvertinti mūsų auklėjimo sėkmę. Vienas apie vaikų auklėjimą rašantis autorius įspėja: „Jei mūsų požiūris į tėvystę atrodė artimas bibliniam požiūriui, tačiau mes ragaujame rūgščius vaisius, galime būti tikri, kad mūsų požiūris ir metodai nebuvo bibliniai, - teigia jis. - Nes Dievo žodis suteikia mums viską, ko reikia, kad užaugintume dievotus vaikus, ir jei mes teisingai taikome principus, tėvyste tikrai nenusivilsime."
Šiuo keliu eina daugybė krikščionių tėvų. „Stebėkite ir mokykitės iš sėkmingų tėvų", - pataria vienas rašytojas. Sėkmingi tėvai yra tie, kurių vaikai yra „paklusnūs" ir „dori", kurie „žino Dievo valią ir gyvena krikščioniškai", - rašo jis.
Kitas bestselerių autorius, daug rašantis ir apie vaikų auklėjimą, nubrėžia tėvams tikslą - auginti „dvasinius čempionus". Norėdamas padidinti skaitytojų galimybes auginti „dvasinius čempionus", autorius, pats būdamas statistikas, kuria modelį, pagrįstą tyrimais, statistiniais duomenimis ir asmeniniais interviu. Jo tyrimai atskleidžia, kad mažose šeimose lengviau užauginti „dvasinį čempioną", kad labiausiai tikėtina, jog juo taps pirmagimis, kad čempionais retai tampa vaikai, turintys tik vieną iš tėvų... Baigdamas skyrių jis įspėja, kad ketinant turėti vaikų svarbu „paskaičiuoti su vaiko auginimu susijusias išlaidas. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau vaikų turite, tuo sunkiau bus užtikrinti jų dvasinę sveikatą". (Tai, žinoma, yra baisi žinia man ir kitiems tėvams, turintiems daugiau vaikų, nors tai yra gera žinia autoriui, auginančiam tik du vaikus.)
Vadinasi, kai kurie tėvai yra nugalėtojai, o kai kurie visgi pralaimi. Akimirksniu atmintyje iškyla daug ne itin sėkmingų šeimų: vienos Dievą mylinčios poros sūnus padarė nusikaltimą ir pateko į kalėjimą, kitos sūnus tapo agnostiku, kitų dukra nuėjo klystkeliais, dar kitų vaikai nedega dėl Dievo ar apskritai neišpažįsta tikėjimo Kristumi. Taip vertinant, visi šie tėvai yra nevykėliai.
Netobuli tėvai Biblijoje
Bibliniai pavyzdžiai, kalbantys apie dvasios galiūnus nukreipia mus visiškai kita kryptimi. Laiško hebrajams 11 skyriuje išvardyta daug vyrų ir moterų, kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį. Tai - tikintieji, kurių pasaulis nebuvo vertas (Hbr 11, 32-38).
Tačiau šie dvasios milžinai augo paprastose šeimose, o užaugę daugelis iš jų patys buvo toli gražu ne tobuli tėvai. Abraomas susilaukė vaiko su tarnaite, o vėliau sutiko išvaryti sūnų į dykumą. Izaokas ir Rebeka įsivėlė į favoritizmo pinkles - labiau mylėjo Jokūbą nei Ezavą. Rebeka net pamokė sūnų, kaip pavogti brolio pirmgimystės teises. Jokūbas gerai išmoko motinos pamokas ir toliau žengė apgaulės keliu, o susilaukęs vaikų taip pat vieną sūnų mylėjo labiau už kitus. Mozę užaugino ne izraelitė, bet jauna pagonė faraono dukra. Gileadietis Jeftė, kuris buvo galingas karžygys, buvo prostitutės sūnus, o vėliau, neapgalvotai davęs priesaiką, neteko dukters...
Šventajame Rašte daug pavyzdžių, kurie griauna mūsų lūkesčius, tačiau du iš jų tiesiog būtina paminėti. Jehonatanas, artimiausias Dovydo draugas, buvo teisumo ir tyrumo įsikūnijimas, visiškai kitoks nei kraujo trokštantis jo tėvas, karalius Saulius. O karalius Jozijas, Biblijoje paminėtas kaip tas, kuris tarnavo Viešpačiui visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (2 Kar 23, 25), buvo Amono, kuris darė pikta Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Manasas (2 Kar 21, 20), sūnus.
Pagal mūsų visuomenėje paplitusius standartus dauguma šių šeimų būtų laikomos visiškai nesėkmingomis. Skaitome ir apie poligaminius ryšius, šeimas ardžiusį pavydą, prostitutes motinas, stabmeldžius tėvus, žinome atvejų, kai vienas vaikas buvo labiau mylimas už kitus ar kai brolis nužudo brolį. Iš šių pavyzdžių akivaizdu viena - žmogus yra nuodėmingas.
Jei mūsų prielaida, kad tėvų sėkmę galima vertinti pagal vaikų pasiekimus, yra pagrįsta Šventuoju Raštu, turėtume taip vertinti ir patį Dievą. Juk Dievas yra ne tik Šventojo Rašto autorius, bet ir tėvas, Jis prisistato kaip mūsų visų Tėvas. Senasis Testamentas suteikia mums progą įdėmiai pažvelgti į Tėvo širdį. Tačiau, kai mes įsižiūrime į Jo vaikus, žinios, deja, nėra džiugios.
Prieš Jį sukilo jau pirmieji Jo vaikai, Adomas ir Ieva, tai tęsėsi ir Nojaus dienomis, tad žmonija buvo sunaikinta. Tuomet gimė naujoji šeima, Izraelio tauta, kurią Dievas švelniai vadina pirmagimiu sūnumi (Iš 4, 22). Bet ir šie santykiai nebuvo puikūs: izraelitai dažnai sukildavo ir žeisdavo Tėvo, Dievo, širdį. Ne ką geresnis ir mūsų pačių elgesys...
Jei Dievo, kaip tėvo, sėkmę vertintume pagal Jo vaikus, kokią išvadą galėtume padaryti? Ar pats Dievas išlaikė šį vaikų auklėjimo „testą"?
Kas viską kontroliuoja?
Turime pripažinti, kad mūsų mintys apie vaikų auklėjimą yra klaidingos. Mes per daug pasitikime savimi ir pernelyg mažai Dievu. Mes turime nuodėmingą polinkį žiūrėti į save kaip į tuos, kurie yra labai svarbūs ir gali viską kontroliuoti. Psichologė Harrieta Lerner 1998 m. išleistoje knygoje „Motinos šokis" rašo: „Mes manome, kad galime išspręsti bet kokią problemą, kad patys esame savo likimo kalviai. Visgi skausmo, kurį jaučiame mes, kaip tėvai, šaknis yra tikėjimas, kad mes galime visiškai kontroliuoti savo vaikų gyvenimą, nors iš tiesų pakankamai sunku net suvaldyti save."
Polinkis vertinti tėvus pagal vaikus atskleidžia ydingą mūsų požiūrį į dvasinį ugdymą. Dažnai mes tikimės, kad tikinčių tėvų vaikai, nesvarbu, ar tie vaikai išpažįsta Kristų ar dar ne, demonstruos dvasiškai subrendusių žmonių pažiūras ir elgesį, kokio tikimės vienas iš kito: meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą ir, žinoma, paklusnumą.
Užsiimant tokiu dvasiniu determinizmu ir žmogiškai vertinant dvasinį ugdymą, lengvai galima pradėti kitus teisti. Viena gera mano draugė man pasiguodė, kad jos šeštokė dukra, Julija, ieškanti savo tapatybės ir besistengianti susirasti draugų, kitos bažnyčią lankančios šeimos buvo pavadinta „demonų apsėsta". „Kai kurie žmonės, net ir bažnyčioje, ją jau „nurašė", nors jai dar tik 11 metų!" - skundėsi ji. Taip buvo įvertinta ne tik jos dukters, bet ir jos pačios dvasinė būklė.
Kai vaikas apsisprendžia sekti Kristų, mes dažnai tikimės regimų pokyčių, kurie, žinoma, turėtų įvykti akimirksniu. Tačiau Biblija parodo kitokią realybę: 40 metų Dievas mokė izraelitus nusigręžti nuo pagonių garbinamų dievų ir tikėti vienintelį tikrąjį Dievą. Apaštalai trejus metus gyveno su Jėzumi, nuolatos matė Jo daromus stebuklus, bet jų tikėjimas vis dar buvo apgailėtinai mažas.
Taip, mes buvome atpirkti, šis darbas buvo iki galo atliktas, kai Kristus kabėdamas ant kryžiaus ištarė: „Atlikta", bet mūsų transformacija, kad būtume panašūs į Jį, vyks visą mūsų gyvenimą - tol, kol kvėpuosime. Suvokimas, kad gimęs kūdikis yra tarsi švarus popieriaus lapas, kurį užpildo pirmiausiai šeima, o paskui pedagogai, visuomenė, mūsų kultūroje yra labai giliai įsišaknijęs.
Ezechielio auklėjimo modelis
Mums nereikia savęs klausti: „Ar mes, kaip tėvai, esame sėkmingi?" Verčiau paklauskime savęs: „Ar mes, kaip tėvai, esame ištikimi, ar auklėjame vaikus ištikimai?" Nes Dievas iš mūsų reikalauja būtent ištikimybės.
Tai liudija ir pranašų, ypač Ezechielio, pašaukimas. Nors Ezechielis (kiek mes žinome) pats vaikų neturėjo, jo paskyrimas vadovauti Izraelio tautai turi puikių paralelių su tėvystės ir sėkmės klausimu. Pašaukdamas Ezechielį būti pranašu, Dievas perspėjo, kad jis siunčiamas į Jo tautą, į tautą, kuri maištauja prieš Dievą. Ezechielis turėjo būti Dievo „burna" ir perduoti Dievo žodžius (Ez 2, 3-4).
Prieš duodamas užduotį Dievas atskleidžia Ezechieliui situaciją: Izraelio tauta, paties Ezechielio tautiečiai, neklausys jo, nes jie neklauso ir paties Dievo. Darbas bus sunkus, sunkesnis, nei pranašas galėjo numanyti, bet Dievas nepaliko Ezechielio - Jis nepalengvino užduoties, bet sustiprino patį Ezechielį (Ez 3, 8-9).
Ezechielio reakcija buvo labai žmogiška, - taip kartais mąstome ir mes, auginantys vaikus. Ir tai padrąsina. Ezechielio knygoje skaitome: Dvasia pakėlė ir nunešė mane. Aš nuėjau apkartęs, degančia dvasia, bet Viešpaties ranka buvo stipri ant manęs. Aš atėjau į Tel Abibą pas tremtinius, kurie gyveno prie Kebaro upės. Ten sėdėjau septynias dienas tarp jų labai susirūpinęs (Ez 3, 14-15). Po to jis ėmė vykdyti jam patikėtą užduotį - perdavė izraelitams Dievo žodžius.
Kaip Ezechieliui sekėsi? Sunaikinimas, kurį jis išpranašavo, išsipildė labai tiksliai. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, Ezechielio misija atrodo kaip visiška nesėkmė. Bet šiame pasakojime skaitome, kad keli Dievo žodžiai viską pakeitė. Kai Dievas pavedė Ezechieliui perduoti Jo žodžius Izraeliui, tris kartus jis pradėjo savo nurodymus žodžiais: Kalbėk jiems mano žodžius, nepaisydamas, ar jie klausys, ar neklausys jų (Ez 2, 5. 7; 3, 11). O vieną iš šių trijų kartų Dievas baigė sakinį taip: Ar jie klausys, ar neklausys, <...> tačiau žinos, kad pranašas buvo tarp jų (Ez 2, 5).
Ezechielio atsakomybė buvo kalbėti ir įkūnyti Dievo žodžius, kad žmonės suprastų, jog jis - teisus Dievo pranašas, kad jie sužinotų, kas yra Dievas. Ezechielis, žinoma, norėjo kai ko daugiau - jis nepaprastai troško, kad žmonės atsigręžtų į gyvąjį Dievą ir išvengtų artėjančių baisių negandų ir mirties.
Rašte nerandame įrašų, kad kas nors, išgirdęs jo žodžius, būtų atgailavęs. Bet Ezechielis niekada ir nebuvo už tai atsakingas. Iš jo buvo laukiama, kad jis pats ištikimai paklus.
Tikėjimas, o ne formulė
Mes taip sutelkę dėmesį į save - kad mes patys ir mūsų vaikai būtume sėkmingi, - kad į tėvystę pradedame žiūrėti kaip į spektaklį arba testą. Atrodo, kad dauguma mūsų šio testo visgi neišlakėme, nes daug jaunuolių, palikę tėvų lizdą, liaujasi lankyti bažnyčią. O kur dar genetinių tyrimų rezultatai, kalbantys, kad testas gali būti net suklastotas?
Mes negalime išlaikyti šio egzamino ir vargu ar kada galėsime. Visada bus tėvų ir vaikų, kurie yra paklusnesni, patiria daugiau džiaugsmo ir daugiau ramybės nei mes. Visada bus tėvų, kurių vaikams labiau sekasi nei mūsų, ar tėvų, kurie įdėjo daugiau pastangų ir daugiau pasiekė, tad tikrai labiau tinkami vadintis „dvasiniais čempionais" nei mes. O jei vertinsime save pagal tobulus standartus, atrodysime dar labiau apgailėtini.
Bet štai kodėl Dievas iš savo malonės atsiuntė mums Gelbėtoją: Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (Ef 2, 8-9). Tad net jei mūsų gebėjimas tikėti Dievą yra mums Dievo dovanotas, tai ar galime tikėtis patys savo jėgomis būti geri tėvai?
Turime pulti ant kelių prieš Jo sostą ir permąstyti savo prielaidas ir savo pašaukimą. Mums patikėta mokyti vaikus Viešpaties įstatymų ir ugdyti juose Viešpaties baimę tiek tuomet, kai esame savo namuose, tiek keliaujant, gulant ar atsikeliant, - tai reiškia visuomet (Įst 6, 7). Ir mums įsakyta: Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje (Ef 6, 4).
Bet mes turime aiškiai suvokti savo pačių ribas. Mes nesame gabūs paruošti tobulus Kristaus sekėjus, nes ir patys nesame tobuli. Mūsų pastangos ar darbai negali niekam pelnyti išgelbėjimo ar pašventinimo. Tėvai, turintys netikinčių vaikų, draugai, kurių vaikai nuėjo klystkeliais, genetikų atradimai ir tikėjimo didvyrių sąrašas Laiško hebrajams 11 skyriuje - visa tai primena mums tiesą: mes nesame tobuli auklėtojai, mūsų vaikai patys darys sprendimus ir pasirinkimus, o Dievas, paslaptingai ir nuostabiai veikiantis, panaudos tai, kad plėstųsi Jo karalystė.
Straipsnį „Bet aš viską dariau teisingai!" Begley apibendrina: „Laikas pripažinti, kad tėvai ne viską lemia vaikų gyvenime." To mus moko ir Raštas. Mes nesame suverenūs valdovai savo vaikų atžvilgiu - toks yra tik Dievas. Ir vaikai nėra pomidorai, kuriuos reikia parišti, ar mulai, kuriuos reikia išmokyti, jie ir ne skaičiai lygtyje. Jie yra žmonės, nuostabiai ir baimę keliančiai sukurti. Tėvystė, kaip ir visos užduotys po saule, yra skirtos siekti meilės, rizikuojant ir būnant ištvermingiems, o svarbiausia - tikint. Tikėjimas, o ne formulės, malonė, o ne garantijos, pastovumas, o ne sėkmė užpildo tą auklėjimo spragą tarp mūsų pastangų ir to, kuo iš Dievo malonės mūsų vaikai tampa užaugę.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Žaneta Lazauskaitė