Pirmasis amžius. Į Romą atvedamas kalinys izraelitas, vardu Paulius, kuris šaukėsi imperatoriaus teismo, kad nepatektų į savo tautiečių rankas ir nebūtų jų nužudytas. Jis buvo persekiojamas ne dėl mirties bausmės verto nusikaltimo. Jo tautiečiai siekė jį nužudyti, nes jis skelbė, jog aukščiausio tautos teismo nuteistas ir nukryžiuotas Jėzus iš Nazareto prisikėlė iš mirusiųjų ir yra Šventuosiuose Raštuose išpranašautasis Izraelio Karalius, o Kūrėjo malonė skirta visų tautų žmonėms, patikėjusiems šia žinia.
Būdamas kalėjime Paulius rašė laiškus tikintiesiems, kad jie neišsigąstų kylančių sunkumų ir suprastų, jog patikėjusiems Kristaus Evangelija teks kovoti su šio pasaulio dvasinėmis tamsos jėgomis. Ta kova nebus nukreipta prieš netikinčius žmones, kaip Paulius rašė Efezo tikintiesiems: <…> mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 6 skyriaus 12 eilutė).
Šios kovos ginklai nėra kūniški. Tai – suprastos tikėjimo tiesos, tapusios tikinčiojo gyvenimo pagrindu, jų esybės dalimi. Paulius jas palygina su tų laikų kario ginkluote – tiesos diržas, teisumo šarvai, tikėjimo skydas, išgelbėjimo šalmas, ryžto skelbti Evangeliją apavas, dvasios kalavijas – Dievo žodis ir įvairios maldos, kurias galėtume palyginti su svaidomomis ietimis bei strėlėmis.
Mes, šiandien gyvenantys pasaulyje, kuriame Pauliaus mintys apie dvasinius priešus vertinamos labai skeptiškai, neturėtume manyti, jog kovojame su politiniais ar socialiniais priešais.
Dvasiniai priešai niekur nedingo. Jie nėra Pauliaus laikų pasaulėžiūros dalis. Kaip anais laikais, taip ir šiandien jie stengiasi įtraukti tikinčiuosius į kūniškas kovas, kad įvairias ideologijas atstovaujančius žmones matytume kaip savo tiesioginius priešus.
Paulius kovojo šią kovą apsiginklavęs dieviškais ginklais: Nors mes gyvename kūne, kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui <…> (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 10 skyriaus 3–5 eilutės).
<…> jums duota dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti, kovojant tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant ir apie kokią dabar girdite, jog aš kovoju (Apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams 1 skyriaus 29–30 eilutės).