Labai seniai Dievo pranašas užrašė keistus žodžius: Kokios gražios kalnuose kojos to, kuris atneša gerą žinią ir skelbia ramybę… (Izaijo pranašystės 52 skyriaus 7 eilutė). Tai buvo pranašiška žinia viltį praradusiai Izraelio tautai, jog ateis diena, kai per Izraelio kalnus eis žmonės, skelbiantys ateinančią Dievo karalystę.
Praėjo apie septynis šimtus metų nuo to laiko, kai nuskambėjo pranašo žodžiai, ir skelbtas Kūrėjo pažadas ėmė pildytis. Per Izraelio miestelius ir kaimus ėjo jauni vyrai ir skelbė: Prisiartino dangaus karalystė. Juos siuntė Jėzus iš Nazareto. Tai buvo paprasti žmonės, tačiau jie nešė nepaprastą žinią.
Esame linkę manyti, jog Kūrėjo žinia turėtų mus pasiekti kažkaip ypatingai, o čia ateina du paprasti žmonės (Jėzus savo mokinius siuntė po du) ir skelbia, jog pildosi senųjų Dievo pranašų ištarmės – ateina Dievo karalystė. Jie gydo ligonius, apvalo raupsuotuosius, išvarinėja demonus, tačiau savo išore niekuo neišsiskiria iš aplinkinių.
Žodžiai apie Dievo karalystę šiandien didžiajai daliai žmonių beveik nieko nesako. Jie skamba kaip iš praeities ataidintis kažkoks religinis prietaras. Jeigu šiandien išgirstume žinią „atgailaukite, prisiartino mus sukūrusio Dievo karalystė“, vargu ar įsiklausytume į ją ir susimąstytume, ką iš tiesų reiškia šie žodžiai. Greičiausiai net nepagalvotume, kad pats Kūrėjas beldžiasi į mūsų širdis, ir tai vienintelė mūsų viltis.
Kodėl prisiartino Jo karalystė? Nes mūsų Kūrėjas tapo žmogumi ir savo mirtimi ant kryžiaus sugriovė neperžengiamą sieną, kuria žmonės atskyrė save nuo Jo.
Nė vienas žmogus neturi jokios galimybės pats pažinti tiesą ir įgyti pasiliekančią ramybę. Kartą patikėję melu praradome gebėjimą neiškreiptai pažinti tikrovę. Kiekvienam žmogui reikia Gelbėtojo, kuris atstatytų prarastą ryšį su Kūrėju.
Begale pastangų mes bandome įrodyti sau ir kitiems, jog patys sugebėsime išsivaduoti iš tos bjaurasties, kurią Šventasis Raštas vadina nuodėme, tačiau visi tie bandymai yra bergždi. Kaip neatšaukiamas nuosprendis skamba Rašto žodžiai: Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo (49 psalmės 8–9 eilutės).
Todėl turėtume būti ypatingai dėkingi, jog dar nepasibaigė tas laikas, kai pildosi pranašo žodžiai ir Kūrėjo pasiuntiniai skelbia išgelbėjimo žinią apie Jėzaus Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimą iš numirusių.