„Tada išpažinau Tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, – ir Tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Psalmė 32, 5).
Tik Dievas gali mus išlaisvinti iš nuodėmės. Jis yra vienintelis atsakymas į šią žmogaus širdies problemą. Tuomet būtų logiška tekinom bėgti pas Dievą. Tad kodėl delsiame nugriauti sienas ir prisiglausti prie Jo, kad Jis mus apvalytų, atleistų ir išgelbėtų, jei Jis vienintelis gali išgydyti mus ir išnarplioti šią mūsų bėdą?
32-os psalmės autorius žinojo nusidėjęs Dievui, bet nusprendė tylėti. Kol galiausiai dėl tos tylos jo gyvenimas pradėjo sparčiai prastėti: nuo nuolatinių dejonių nyko kaulai, išseko jėgos. Siela dejuoja, kai slegia kaltės našta, siurbianti gyvastį. Nuodėmė pagimdo kaltės jausmą, o kaltė pradeda trukdyti mums gyventi, neduodama ramybės širdžiai ir protui. Ji mus taip sutrikdo, kad pasimetame. Nuodėmė apakina, todėl nematome savo tikrosios dvasinės būklės, mat ausyse nuolat girdime apgaulingą šnypštimą, kad nesame tokie blogi, kokie galėtume būti. Nuodėmė mėgina suvaržyti mūsų gyvenimą. Iš tikrųjų esame milijoną kartų blogesni, nei mums atrodo, o mūsų pastangos patiems suimti gyvenimo vadžias į rankas neretai žlugdo ne tik mūsų, bet ir mūsų mylimų žmonių gyvenimą.
Psalmės autorius teigia galiausiai išpažinęs savo kaltę Dievui. Jo išpažintis galėjo būti tokia: „Tu žinai mano nuodėmes, mano trūkumus, mano širdies suktumą. Žinai, kaip prieš Tave išsisukinėju. Bet dabar aš čia, stoviu Tavo akivaizdoje.“ Nuostabu tai, kad Dievas jam atleido, kai jis atsivėrė prieš Jį ir sąžiningai viską išpažino.
Ar nuodėmė netrukdo tavo sielai išgirsti Dievo kvietimo? O gal jauti, kaip Viešpats ragina tave atgailauti? Jei taip, išpažink Jam savo nuodėmę.
Iš „Kasdieniai skaitiniai“, www.ieskaudievo.lt.