Viena labiausiai žinomų Jėzaus Kristaus ištarmių vadinama Kalno pamokslu, kurį užrašė evangelistas Matas. Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai. Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti (Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus 1–2 eilutės). Savo garsųjį pamokslą Jėzus pradėjo išsakydamas devynis palaiminimus. Pirmasis iš jų yra tarsi viso pamokslo pamatas. Manau, daugelis esame girdėję šiuos Jėzaus žodžius: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė (ten pat 3 eilutė).
Kaip turėtume suprasti šį palaiminimą? Kodėl Jėzus sako, kad laimingi yra vargšai dvasia? Ką reiškia būti dvasios vargšu? Ką žmogui reikėtų padaryti, kad jis išpildytų šią sąlygą ir būtų palaimintas?
Iš karto mintyse iškyla kiti Jėzaus žodžiai: Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma (Evangelijos pagal Matą 19 skyriaus 26 eilutė).
Atrodytų, jog čia būtų galima ir sustoti, daugiau nebesigilinant į pirmąjį palaiminimą. Vis dėlto kas turi įvykti, kad žmogus taptų dvasios vargšu, ir kodėl žmonėms tai neįmanoma?
Atsakymas į šį klausimą gali labai nustebinti. Reikia pripažinti savo tikrąją padėtį, nes iš tiesų visi žmonės Kūrėjo akyse yra visiški vargšai. Nė vienas savo jėgomis negali išsivaduoti iš blogio vergystės ir be Šventosios Dvasios pagalbos negali net to pripažinti.
Tačiau kai įvyksta šis dieviškos malonės stebuklas – mes pamatome ir pripažįstame savo beviltišką padėtį, atsiveria neužtarnautos malonės lobynas – dangaus karalystė. Vienas Naujojo Testamento autorių – apaštalas Paulius – nusako pagrindines dangaus karalystės savybes: teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.
Mes visi siekiame teisumo, ramybės ir džiaugsmo, ir atrodo, kad tereikia labai nedaug pasistiebti, ir būsime tai pasiekę. Bet nesibaigiantis įvaizdžių kūrimas, kad pasirodytume teisūs savo ir kitų akyse, įvairiausi kvaišalai, pradedant alkoholiu, jog nusiramintume, ir nuolatinės džiaugsmo paieškos akivaizdžiai rodo, kad neturime dangaus karalystės. Kad ir kiek stengtumės patys tai pasiekti, mums tai neįmanoma. Tik padėjus į šalį visą gynybinę amuniciją ir pripažinus savo vargingą padėtį galima atsiverti Kūrėjo malonės dovanoms ir jas su dėkingumu priimti.