Evangelija yra Dievo jėga

Sveikiname visus Lietuvos evangelikus su Reformacijos diena!

   Reformacijos dieną aktualiai suskamba apaštalo Pauliaus žodžiai „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Šiais žodžiais Dievas ypatingai prakalbo Martyno Liuterio širdžiai, ir tai jis vėliau paliudijo: „Mano širdyje viešpatauja tik (o jis ir turi vienas viešpatauti) tikėjimas mano Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuris yra visų dieną bei naktį mano prote besisukančių minčių pradžia, vidurys ir pabaiga“[1] M. Liuteriui buvo brangios Pauliaus mintys: „Arti tavęs yra žodis – tavo burnoje ir tavo širdyje“, – tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas. Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas.“ Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, juk „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 9–13).

Evangelijoje pagal Joną  3, 16 eilutėje užrašyti žodžiai, anot M. Liuterio, buvo, yra ir bus visos Evangelijos esmė: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Kiekvienas, kuris tiki Jėzų Kristų – Dievo Sūnų, nepražus!

Be jokios abejonės, apaštalo Pauliaus Laiškas romiečiams padarė didžiausią įtaką Reformacijos idėjoms bei Evangelijos skelbėjams, kurie įkvėpti joje užrašytų paraginimo žodžių nešė jos žinią šiam žūstančiam pasauliui. Jau pačiose pirmose Laiško romiečiams eilutėse atskleidžiamas Dievo Evangelijos skelbimo tikslas. Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją, kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose, apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas, iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti (Rom 1, 1–6).

  Reformacija skelbė Jėzų Kristų, kad Jo vardui taptų klusnios visos tautos. Dievas pažadėjo tautoms, kad kiekvienas žmogus, kuris tikės Jėzumi Kristumi, gaus išgelbėjimą, nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą! Teisumas ateina per tikėjimą Jo atlikta auka ant kryžiaus.

Reformacija grąžino Raštą, grąžino meilę Dievo žodžiui ir skleidė ją toliau.

Sola Scriptura – vien tik Raštas; Sola fide – vien tik tikėjimas; Sola gratia – vien tik malonė; Solus Christus – vien tiktai Kristus; ir Soli Deo gloria – tik vienam Dievui garbė – šie penki Reformacijos postulatai XVI a. tapo Reformacijos mokymo pagrindais, kurie buvo skleidžiami to meto pasaulyje.

Jėzaus skelbiama Evangelija keitė Izraelyje gyvenančių žmonių gyvenimus. Apaštalo Pauliaus skelbiama Evangelija keitė tas tautas, kuriose apaštalas tarnavo. Reformatorių skelbiama Evangelija keitė Europą, bažnyčią, ji keitė ir Lietuvą.

Jėzus, pašaukdamas fariziejų Saulių, žinojo ką daro, Kristus matė toliau nei mato žmogus. Jėzus žinojo, kokiai misijai šaukia Saulių: jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams (Apd 9, 15).

 Jėzus suteikė jam drąsą ir jėgą per Evangelijos žodį, todėl Saulius, tapęs Pauliumi, drąsiai skelbė: Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 16–17).

Viešpats žinojo, ką daro, pradėdamas Reformaciją „Jis nepaliko Reformacijos silpno žmogaus širdžiai. Liuteris buvo rankose To, kuris matė toliau už jį.“[2] Nė vienas Reformacijos nešėjas nebūtų atlaikęs tokio pasipriešinimo, jeigu su juo nebūtų buvęs Dievas.

  Dievas šiandien mato toliau už mus ir kviečia mus būti drąsius, bebaimius Evangelijos skelbėjus. Šiandien minime mūsų vyresnių tikėjimo brolių atliktą darbą bei džiaugiamės jų tarnavimo Dievui vaisiais, bet kartu esame pašaukti perimti estafetę ir toliau nešti Evangelijos tiesas, Reformacijos postulatus mūsų tautai, kad ji taptų klusni Kristaus Evangelijai ir joje atrastų gyvenimo šviesą.

Ateina dienos, – sako Viešpats, – kai Aš siųsiu badą šaliai: ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties žodžio (Am 8, 11). Tai vienur, tai kitur atsiradęs troškulys Dievo žodžiui, žmones kreipia Kristaus link. Tai vyko Jėzaus laikais, tai vyko Reformacijos laikais, tai vyksta ir šiandien ten, kur skelbiama Evangelija. Dievo žodis turi galią pasiekti žmogaus širdį (Žyd 4, 12). Pasaulis ir mes esame rankose To, kuris mato toliau nei žmogus... Mes visi drauge esame šaukiami tikėti ir dalintis Evangelija.

   Niekas nesugebėjo sustabdyti Evangelijos – net Jėzaus nukryžiavimas. Reformacijos idėjų taip pat nesustabdė jokie priešai, jokios tuo metu sklidusios ligos, maras, badas, karas. Nes Evangelija buvo, yra ir išliks Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki! Tuo tikėjo Paulius, tuo tikėjo Reformacijos tėvai, tuo tikėkime mes, nes tikėjime yra jėga. O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Žyd 11, 6).

  Būkime drąsūs nešdami pasauliui Evangeliją ir siekime kaip Paulius, M. Liuteris, J. Kalvinas, kad širdyje viešpatautų „TIKĖJIMAS mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuris yra visų dieną bei naktį mūsų prote besisukančių minčių pradžia, vidurys ir pabaiga“. 

Amen.

 

[1] J.H.Merle D‘Aubinge Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai, Vilnius, 2012, Reformatų literatūros centras, p. 65

[2] J.H.Merle D‘Aubinge Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai, Vilnius, 2012, Reformatų literatūros centras, p. 313