Ar esame dėkingi Kūrėjui už tai, kad gimė Jėzus? Ar susimąstome, kaip mūsų gyvenimas atrodytų, jeigu Jis nebūtų gimęs? Ką mums reiškia Gelbėtojo gimimas – Kūrėjo įsikūnijimas?
Visi turime už ką dėkoti Dievui Tėvui ir Viešpačiui Jėzui Kristui – už tai, koks yra mūsų Kūrėjas ir ką Jis nuveikė žmonių labui. Įsikūnijęs Dievas Sūnus – vienintelės durys kiekvienam žmogui pabėgti iš amžinos nevilties. Tačiau ne visi tai supranta.
Pasižiūrėkime, kaip pagarbą ir dėkingumą Jėzui išreiškė žmogus, kuris suprato Kristaus atėjimo reikšmę. Šį įvykį mums papasakojo evangelistas Lukas. Tai nutiko vienuose garbingo izraelito namuose. Jis išgirdo gandus apie Jėzų iš Nazareto, jog tas yra didis Dievo pranašas, ir pasikvietė jį kartu valgyti. Namų šeimininkas iš tiesų nenutuokė, kas yra jo pakviestasis. Prie stalo buvo daugiau svečių. Staiga įvyko kai kas visiškai neplanuoto. Į ypatingai pamaldaus žmogaus namus atėjo žinoma mieste nusidėjėlė ir raudodama priėjusi prie Jėzaus iš nugaros ėmė ašaromis laistyti Jo kojas, šluostyti jas galvos plaukais, bučiuoti ir tepti atsineštu brangiu kvapiuoju tepalu.
Lukas mums nepasakoja buvusiųjų prie stalo reakcijos. Jis perteikia tik šeimininko mintis – abejonę girdėta žinia, kad Jėzus yra pranašas. Dievo pranašas tikrai žinotų, kad prie jo liečiasi nusidėjėlė, ir neleistų jai taip su juo elgtis.
Jėzus neaiškino tam žmogui, jog mato jo mintis, bet paklausė, sakydamas: Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo dešimtkart daugiau skolingas negu kitas, bet abu neturėjo iš ko grąžinti. Skolininkas abiem dovanojo skolą. Kuris labiau jį mylės? Šeimininkas atsakė teisingai – tas, kuriam daugiau dovanota. Tačiau jis vis dar nesuvokė, kad tie du skolininkai – tai jis ir ta moteris. Jis mažiau skolingas Dievui, o ji daugiau.
Jėzus tam garbingam žmogui (o kartu su juo ir visiems, kurie skaitys Evangeliją pagal Luką) labai mandagiai parodė, jog būtent ta moteris iš tiesų suprato, kas Jis toks yra bei kodėl Jis atėjo, ir deramai parodė jam savo dėkingumą bei pagarbą. Šeimininkas neišreiškė Jėzui net tokios pagarbos, kuri dera pasitinkant gerbiamą svečią, o moteris dėkodama išliejo savo širdį, laistydama Jo kojas ašaromis, šluostydama plaukais, bučiuodama ir tepdama brangiu tepalu.