Dievo Sūnaus gimimas kuklioje prakartėlėje mus atveda į ypatingą kalėdinį laiką. Tarytum vingiuotu ir apsnigtu kaimo keliu atvykstame į savo vaikystės kaimą, kuriame esame laukiami. Žinome, mylinčios širdys mus priims į šiltus namus.
Štai metas, kai galime nusimesti visas siekiamas ir tuo pat metu slegiančias socialinių vaidmenų, įvaizdžių, vardų ir pareigybių kaukes. Metų atomazgoje galime būti savimi, būti tokiais, kokie esame, su tais, kurie mus priima ir kuriuos mes mylime. Einame prie obuoliais kvepiančio stalo prieangyje nusimetę savo išsilavinimo, socialinės padėties, įvaizdžio atributus, ironiją, gynybą, savo nesaugumą, besibaigiančių metų sėkmes ir nesėkmes.
Vakaro kertėje eglės žaisluose mirguliuojantys žvakių atspindžiai bei evangelijų skaitiniai kviečia numaldyti valdingas ambicijas, nirtulį, skatina atleisti ir prašyti atleidimo. Tuomet miesto triukšmas, įtampos, konfliktai, konkurencijos, nepamatuoti lūkesčiai nutyla ir nutolsta už apsnigtais keliais nepasiekiamo horizonto.
Kokia palaima tai patirti bent kartą metuose. Nustoti būti vien tik įvaizdžiu, bet vis daugiau būti savimi ir tokiais, kokiais norėtume būti. Siekti ne vien už savęs esančių tikslų bei tolių, bet susitelkti ir pažiūrėti į save, kokie esame mes.
Kiekvienos Kalėdos, kiekvienas toks sustojimas, išorės nusirengimas, žvilgsnis į save ir kitus yra tarytum tarpinis atsiskaitymas. Jis primena, kad vieną dieną mums teks laikyti galutinį žmogiškumo ir gyvenimo egzaminą. Tebūnie šios Kalėdos kiekvienam iš mūsų padės patirti kažką, kas mus priartins prie Gimusiojo bei išmokti kažko, kas padarys mus geresniais.