Pirmasis amžius. Jeruzalės šventykla. Mums nelengva įsivaizduoti, kaip ji atrodė, nes žodis „šventykla“ iš karto asocijuojasi su pastatu. Tačiau pirmojo amžiaus izraelitai šventykla vadino pastatą ir aplink jį esantį kiemą, kuriame buvo deginamųjų aukų aukuras ir vandens talpykla ritualiniams kunigų apsiplovimams. Paprasti izraelitai galėjo ateiti tik į kitus kiemus, buvusius aplink šventyklą. Tuose kiemuose visuomet būdavo aukas atnašauti atėjusių žmonių. Ir štai vieną dieną ten atėjo jauna pora su kūdikiu ant rankų. Ji niekuo nesiskyrė nuo kitų panašių porų, atnešančių savo pirmagimius pašvęsti Izraelio Dievui. Jauna moteris ir kiek vyresnis vyras – neturtingi žmonės, nes sūnaus pašventimo apeigoms paaukojo Dievo įstatyme nustatytą vargšų auką. Šiandien mes žinome, kad tai buvo Juozapas ir Marija, atėję įvykdyti to, kas buvo nurodyta Dievo įstatyme.
Tą dieną į šventyklą Dievo Dvasios paragintas atėjo senyvas vyras vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas žmogus. Vargu ar kas iš tuo metu buvusių šventyklos kiemuose žinojo, jog tam vyrui Kūrėjas buvo pažadėjęs, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs senovės pranašų skelbtąjį Kristų. Daugelis izraelitų laukė gimsiančio Gelbėtojo, bet niekas nesitikėjo, kad Jis gims paprastų, vargingų žmonių šeimoje ir eilinę dieną bus jų atneštas į šventyklą.
Pamatęs Juozapą ir Mariją, įnešančius kūdikį, Simeonas suprato, jog pildosi jam duotas pažadas ir jis mato Tą, kurio atėjimą skelbė pranašai. Simeonas išvydo ir atpažino Dievo išgelbėjimą.
Ten buvo dar vienas žmogus, kuris atpažino Kūrėjo siųstąjį Kristų. Tai aštuoniasdešimt keturių metų moteris, pranašė vardu Ona. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui pasninkais ir maldomis. Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo (Evangelijos pagal Luką 2 skyriaus 38 eilutė).
Abu šie žmonės buvo nuolankūs, brangino Kūrėją ir laukė Jo siųstojo Gelbėtojo Kristaus. Žmonių akyse jie nebuvo reikšmingi. Kažin ar daug buvusiųjų tą dieną šventykloje rimtai pažiūrėjo į dviejų senų žmonių žodžius, pasakytus apie vargingoje šeimoje gimusį kūdikį.
Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko (Evangelijos pagal Matą 11 skyriaus 25–26 eilutės).