Kelionė Radvilų keliais

Ankstų gegužės 31-osios rytą prie Kauno pilies rinkosi Kauno bažnyčios (ir ne tik) tikintieji, norintys daugiau pažinti Lietuvą ir jos istoriją. Išsiruošėme į pažintinę kelionę su istoriku dr. Deimantu Karveliu „Protestantiškais Radvilų giminės keliais Lietuvoje“.
Žingeidžių ir istoriniais keliais pakeliauti norinčių buvo tikrai daug: užsakytas didelis autobusas buvo pilnutėlis - smagu, kad į kelionę išsiruošė ne tik didelis būrys kauniečių, bet ir pora šeimų iš Jurbarko bei Jonavos.

Vos sulipę į autobusą visi gavome mūsų gido Deimanto Karvelio paruoštus lapus, kurių vienoje pusėje buvo genealoginis Radvilų giminės medis, o kitoje buvo pažymėtos su garsia kunigaikščių Radvilų gimine susijusios vietos. Žinoma, per vieną dieną visų šių vietų aplankyti neįmanoma, bet džiaugėmės, kad galime nors truputį praskleisti šį paslaptingą istorijos šydą. Šįkart daugiau dėmesio skyrėme protestantiškosios Radvilų giminės šakai - Mikalojaus Rudojo palikuonims ir jų palikimui Lietuvoje.
 

Įspūdingas baldakimas Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje

Pirmoji mūsų stotelė buvo 50 km nuo Kauno nutolęs miestas - Kėdainiai. Tikrai nedaug kas žinojome, kad šis miestas, kuriam 1590 m. buvo suteiktos Magdeburgo teisės, apie 300 metų priklausė garsiai Radvilų giminei. Tuo metu Kėdainiai visapusiškai klestėjo, buvo svarbus LDK kultūrinis, ekonominis ir dvasinis centras. Pirmasis miesto savininkas (XV a. vid.) buvo Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionas Radvila Astikaitis, Radvilų giminės „pradininkas“. Pagrindinėje miesto aikštėje pastatytas paminklas kunigaikščiui Jonušui Radvilai, kuris buvo viena ryškiausių savo epochos asmenybių, žymus politikas, kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas, karvedys, kuriam per Lietuvos ir Lenkijos valstybės karą su Rusija 1654-1655 m. teko vadovauti LDK kariuomenei.

Iš aikštės visi pajudėjome prie Evangelikų reformatų bažnyčios, kurios rūsyje yra ir Radvilų nekropolis. Daugiau nei du dešimtmečius trukusią šios bažnyčios statybą finansavo Kristupas II Radvila, o baigta statyti ji buvo jau jo sūnaus Jonušo valdymo metais. Nusileidę į bažnyčios rūsį pamatėme šešis metalinius sarkofagus, kuriuose saugomi kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547-1603 m.) ir 5 Kristupo II vaikų - Jonušo (1612-1655 m.) ir vaikystėje mirusių Mikalojaus, Jurgio, Stepono ir Elžbietos - palaikai. Sunku buvo patikėti, kad konfrontacija tarp katalikų ir protestantų buvo tokia didelė, jog net mirusiųjų karstus su palaikais reikėjo slėpti, kad jie nebūtų išniekinti ar sunaikinti. Apie šią konfrontaciją byloja ir storos šios mūrinės bažnyčios sienos, kurioms taip pat teko atlaikyti įvairius puldinėjimus, ir daugybė įvairių legendų bei mitų, sukurtų siekiant apjuodinti protestantus.

Iš Kėdainių patraukėme toliau, į Biržus. Pakeliui sustojome Upytėje - lipome į legendomis ir mitais apipintą Čičinsko kalną, kur, manoma, kadaise stovėjo ir Radvilų dvariškio Sicinskio dvaras.

Na ir galiausiai pasiekėme vieną pagrindinių protestantizmo tvirtovių Lietuvoje - Biržus. Šis miestas taip pat buvo kunigaikščių Radvilų nuosavybė. Viešėdami pilyje išgirdome pasakojimą apie šią pilį ir jos valdovų gyvenimą, šiek tiek susipažinome su Biržų miesto istorija.

Aplankėme ir Astravo dvarą, vėliau perėjusį į grafų Tiškevičių rankas, ir Papilyje, kuris taip pat priklausė Radviloms, stovinčią evangelikų reformatų bažnyčią. Įdomu, kad valdant Radviloms prie reformatų bažnyčių dažnai buvo steigiamos ir mokyklos, kuriose galėjo mokytis įvairaus luomo gabūs jaunuoliai.
 

Prie  Astravo dvaro

Nepaprastai džiaugėmės šia galimybe pakeliauti ir paklausyti istoriko Deimanto Karvelio, kuris apie Radvilų giminę ir protestantizmo Lietuvoje istoriją galėtų pasakoti turbūt nesustodamas. Supratome, kad istorijos lobynai iš tiesų neišsemiami ir beveik vienbalsiai sutikome, kad tokių pažintinių kelionių reikia organizuoti daugiau.

Štai kelių keliavusiųjų Radvilų keliais įspūdžiai:

Audronė: Pirmiausia noriu padėkoti ekskursijos organizatoriams, ačiū Deimantui už istorines žinias ir humoro jausmą. Didžiausią įspūdį paliko Kėdainių Reformatų bažnyčios Radvilų nekropolyje matyta kūdikėlio mumija. Dar kartą ačiū už kartu praleistą laiką.

Viktorija: Gera buvo pakeliauti po Lietuvą ir pasigrožėti nematytomis vietovėmis, tačiau dar svarbiau, jog pavyko bent šiek tiek prisiliesti prie tiek mažai ištirtų ir žinomų Lietuvos istorijos lobynų. Įspūdinga buvo girdėti skaitant mintis, kuriose taip aiškiai atsispindi noras sekti Dievu, raginti aplinkinius suvokti Jo dovanotą meilę ir amžinąjį gyvenimą, drąsa kovoti už tai, kuo tiki, ir suprasti, jog šios mintys kirbėjo XVI a. gyvenusių asmenų galvose. Manau, jog po šios kelionės Radvilų giminę (jų protestantiškąją atšaką) prisiminsiu ne tik kaip įtakingiausią to meto lietuvių didikų giminę, bet kaip žmones, iš tiesų troškusius pažinti Dievą, perduoti tą pažinimą kitiems, kaip už Lietuvos laisvę kovojusius patriotus. Man tikėjimas Dievu ir patriotizmas yra du, ko gero, svarbiausi bruožai sukeliantys didžiausią pagarbą. Gera žinoti, kad Lietuvos praeityje buvo daug tokių žmonių.

Audrius: Iki šios kelionės buvau gan naiviai įtikėjęs, kad apie Lietuvos protestantiškąją istoriją ir kunigaikščius Radvilas žinau nemažai. Daktaras Deimantas Karvelis išsklaidė šį mitą, kaip ir nemažai kitų mitų apie protestantišką Lietuvos praeitį. Dabar jau gan gerai įsivaizduoju, kad pakankamai blankiai ir nelabai pagarbiai apie didikus Radvilas atsiliepianti Lietuvos istorija neatskleidžia, kokia iš tikrųjų įtakinga ir daug Lietuvai nuveikusi yra ši giminė. Ypač linksma buvo išgirsti, kad kunigaikščio titulą protestantiškoji giminė gavo iš Šventosios Romos imperatoriaus.