Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė (2 Kor. 3, 17).
Naujųjų laikų istorijos posūkio taškas
Šešioliktame amžiuje vykusi Reformacija yra didžiausias istorinis įvykis po krikščionybės gimimo. Jis ženklina Viduramžių pabaigą ir modernių laikų pradžią. Nors visų pirma tai buvo religinis sąjūdis, tačiau tiesiogiai ir netiesiogiai jis suteikė galingą postūmį kitiems pažangiems judėjimams, tapdamas pagrindine varomąja jėga šiuolaikinės civilizacijos istorijoje.
Reformacijos amžius daug kuo panašus į pirmąjį amžių. Šie du laikotarpiai išsiskiria iš kitų didžių ir dievotų asmenybių skaitlingumu, svarbių įvykių gausa, išliekančiais padariniais. Juose atrasime praėjusių amžių subrendusius vaisius bei būsimųjų laikų vaisingas užuomazgas. Abu amžius galima vadinti posūkio taškais žmonijos istorijoje. Jų poveikis jaučiamas šiandien ir toks išliks iki paskutiniųjų dienų. Šie laikotarpiai lėmė pasaulio kaitą, kuri užgimė pačiose žmogaus sielos gelmėse per sąlytį su amžinąja būtimi. Apvaizda lėmė, kad šiuose perioduose vienu metu susitelktų daug įvairių įvykių bei minties tendencijų. Krikščionybei kelią nutiesė Mozė ir pranašai, žydų diaspora, Aleksandro Makedoniečio užkariavimai, Graikijos kultūra ir kalba, Romos karinė galia ir teisė, pagoniškų religijų nuosmukis, skepticizmo paplitimas, naujo apreiškimo troškulys, Mesijo atėjimo lūkesčiai. Reformacijos pradžią paskatino popiežių amoralumas, vienuolystės ir scholastinės teologijos nuosmukis, mistinio dvasingumo plitimas, literatūros atgijimas, antikinės klasikos prisikėlimas, spaudos pradžia, naujojo pasaulio atradimas, Naujojo Testamento graikų kalba išleidimas, tyrinėjimo dvasios dominavimas visuomenėje, tautinės nepriklausomybės ir asmeninės laisvės siekiai. Šiuose dviejuose perioduose galime išgirsti Visagalio kuriantį balsą, kuris kviečia šviesą sušvisti tamsoje.
Šešioliktame šimtmetyje vyko ne vien religinis, bet literatūros ir meno renesansas. Tai laikmetis, paženklintas pažangos ir laisvės paieškų dvasia. Ilgaamžės žiemos sniegas ėmė sparčiai tirpti, apšviestas pavasario saulės. Rodės, sugrįžo pasaulio jaunystė, visa, kas sena, praėjo, ir visa tapo nauja. Pesimistai ir baikštūs konservatoriai sunerimo, matydami grėsmingą pasikėsinimą į jų puoselėtą pasaulėžiūrą ir institucijas, ėmė nepagrįstai skųstis, ieškojo kaltų, reiškė susirūpinimą. Inteligentija, pastebėjusi laiko ženklus, viltingai ir džiaugsmingai žvelgė į ateitį. Susižavėjęs Ulrichas von Huttenas rašė: „Koks amžius! Mokslai klesti, sielos prabunda, kaip nuostabu jame gyventi.“ O Liuteris 1522 m. taip užrašė: „Studijuodami praeities šaltinius, neatrastumėte nuo Kristaus gimimo panašaus laikmečio kaip šis. Kokia statyba ir sodinimas, kokia gerovė bei verslumas, koks meno pakylėjimas! Nieko panašaus nebuvo nuo Kristaus atėjimo. Kiek daug aplink įžvalgių ir protingų žmonių, kurie viską tyrinėja ir atskleidžia. Net dvidešimtmetis šiandien žino daugiau, nei žinojo dvidešimt teologijos daktarų praeityje.“
Be abejonės, panašiai galėtume apibūdinti ir devynioliktą amžių, nes jame taip pat gausu naujovių ir atradimų, tyrinėjimų ir pažangos. Ir seniau, ir dabar žmonės siekė šviesos ir laisvės, tačiau ir tada, ir nūdien šis siekis vedė dviem priešingomis kryptimis: arba link skepticizmo ir netikėjimo, arba link tikro tikėjimo pabudimo, kylančio iš pirmykščių šaltinių. Tada triumfavo krikščionybė; ir ji pajėgi pakeisti pasaulį dar kartą.
Protestantiškoji Reformacija sugebėjo tapti to meto liberalių tendencijų ir judėjimų vairininku, kuris kreipė krikščioniškos gyvensenos link. Reformacija apsaugojo pasaulį nuo pražūtingos revoliucijos, kadangi ji nebuvo nei revoliucija, nei restauracija (nors joje ir galima įžvelgti šių dviejų reiškinių bruožų); Reformacija buvo sėkminga, nes griaudama ir naikindama paklydimą tuo pat metu gynė ir diegė tiesą; ji buvo ir konservatyvi ir progresyvi; kūrė naują tvarką vietoje sugriautosios.
Motiniškai globojama lotyniškosios Bažnyčios, Europa tapo krikščioniška ir civilizuota. Vieninga tautų šeima kūrėsi ganytojiškai prižiūrima popiežių, valdoma imperatorių, turėdama vieną išpažinimą, vieną apeiginę tvarką, vieną mokymą ir vieną sakralią kalbą. Nuo šešto amžiaus (kai dar buvo gausu pagonybės ir barbariškumo) iki šešiolikto amžiaus Europa smarkiai pasikeitė. Nors pažanga akivaizdi, tačiau ji buvo lyg brėkštanti aušra, pakeitusi naktį; vidurdienio saulė vis dar nebuvo nušvitusi.
Nors ir gerbiame katalikų bažnyčią ir jos neįkainojamus nuopelnus žmonijai, tačiau turime konstatuoti, kad krikščionybė yra žymiai gilesnė ir platesnė už bet kokią vieną bažnytinę organizaciją. Krikščionybė išsivadavo iš viduramžiškų formų kiauto, nutiesė naujus takus ir kilstelėjo Europą į naują, dar neregėtą moralinės ir dvasinės kultūros lygmenį.
Protestantizmas ir Romos katalikybė
Protestantizmo istorija siejasi su šviesiausia ir aktyviausia Bažnyčios istorijos dalimi, tačiau tai tik dalis istorijos. Nuo šešiolikto amžiaus Vakarų krikščioniškas pasaulis pasidalijo ir pasuko dviem skirtingomis kryptimis. Šį skilimą galima būtų prilyginti devinto šimtmečio Rytų schizmai, kuri iki šių dienų liko neišspręsta. Tuo metu abi pusės taip pat tvirtai ir nepalenkiamai laikėsi savų įsitikinimų dėl Filique doktrinos bei dėl kito svarbesnio praktinio klausimo - popiežiaus institucijos. Vis dėlto protestantų ir Romos bažnyčių skirtumai kur kas didesni nei Romos ir graikiškosios (stačiatikių) bažnyčių; protestantiškoji schizma taip pat pagimdė nemažą skaičių skirtingų nepriklausomų bažnyčių.
Svarbu suprasti skirtumą tarp katalikybės ir Romos katalikybės. Pirminė termino „katalikybė“ (iš gr. καθολικός - „visuotinis“) reikšmė gali būti taikoma ir senajai Rytų bažnyčiai, ir Viduramžių bažnyčiai, ir (jei vartotume terminą plačiąja prasme) visoms šiuolaikinėms evangelinėms bažnyčioms. Romos katalikybė - tai lotyniškoji bažnyčia, pasipriešinusi Reformacijai, naujai sutelkta Tridento susirinkime bei galutinai suformuota 1870 m. Vatikano susirinkimo patvirtintu mokymu apie popiežiaus absoliučią valdžią ir neklystamumą. Viduramžių katalikybė yra ikievangelinė, laukianti Reformacijos. Naujųjų laikų Romos katalikybė yra antievangelinė, smerkianti Reformaciją. Nors ji vis dar tvirtai laikosi seniausių ekumeninių (visuotinių) doktrinų, bet daro tai daugiau iš paskatos skelbtis neklystančia. Ikireformacinės ir poreformacinės katalikybės skirtumo analogiją galima atrasti praeityje - tai skirtumas tarp ikikrikščioniškojo Izraelio, ruošiančio kelią krikščionybei, ir pokrikščioniškojo judaizmo, kuris pasmerkė krikščionis ir laikė juos atsimetusiais nuo tikrojo tikėjimo.
Katalikybė ir protestantizmas - tai du skirtingi krikščionybės modeliai, dvi skirtingos šakos, turinčios tą pačią šaknį.
Katalikybė - tai įstatymiška krikščionybė, kuri Viduramžiais tapo privalomąja auklėjimo institucija barbarų tautoms. Protestantizmas - tai evangelinė krikščionybė, kuri atsiliepė į laisvės siekiančio žmogaus laikmetį. Katalikybė laikosi tradicijų, hierarchijos, ritualų, yra konservatyvi. Protestantizmas ieško atramos Biblijoje, yra demokratiškas, dvasinis, pažangus. Viena konfesija vadovaujasi valdžios principu, kita - laisvės principu. Vis dėlto įstatymiškumas, žadindamas nuodėmingumo suvokimą bei atpirkimo troškulį, turėtų vesti link Evangelijos; tėviška valdžia yra laisvės mokykla, o po vaikiško paklusnumo seka suaugusiojo savarankiškumas.
Romos katalikybė paryškino Viduramžių katalikybės ypatumus, nesuardydama besitęsiančio vientisumo.
Romos katalikybė ir klasikinis (ortodoksiškas) protestantizmas tiki į vieną Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, į vieną Viešpatį, žmonijos Gelbėtoją, turintį ir žmogišką, ir dievišką prigimtį. Ir Romos katalikybė, ir protestantizmas pripažįsta Šventąjį Raštą ir visuotinį tikėjimą, sutinka su kiekvienu Apaštališko išpažinimo punktu. Doktrinos, kurios jungia katalikus ir protestantus yra žymiai gilesnės, stipresnės ir svarbesnės už tas doktrinas, kurios šias konfesijas atskiria.
Be to, Romos katalikai laikosi įvairiausių „protėvių tradicijų“, kurias protestantai atmeta, teigdami, kad jos nekyla iš Rašto ar net prieštarauja jam. Tarp tokių tradicijų paminėtinos: popiežystė, šventųjų ir relikvijų garbinimas, transubstancijos doktrina, mišių aukojimas, maldos ir mišių užpirkimas už mirusiuosius, mokymas apie šventųjų perviršinius teisumo darbus, mokymas apie skaistyklą ir indulgencijas, vienuolystės sistema su įžadais ir asketizmo praktikavimu, taip pat daug kitų prietaringų ritualų ir ceremonijų.
Savo ruožtu protestantizmas atgaivino ir išplėtojo Augustino mokymą apie nuodėmingumą ir malonę, pabrėžė suverenaus dieviškojo veikimo vaidmenį žmogaus išgelbėjimo procese, skelbė, kad Šventojo Rašto pakanka tikėjimui ugdyti ir kad tik dėl Kristaus nuopelnų esame išteisinti. Be to, protestantai pareiškė apie teisę skaityti Dievo žodį ir artintis prie Jo malonės sosto be tarpininkų pagalbos, taip pat gynė krikščioniškąją laisvę nuo bet kokios vergijos. Krikščioniška socialinė etika buvo priešpastatyta vienuoliškam asketizmui, o paprastas garbinimas dvasioje pakeitė įvairias ceremonijas, kurios labiau sujaudindavo emocijas ir vaizduotę, bet nepaveikdavo proto ir širdies.
Katalikų ir protestantų bažnyčių skirtumo atspindį galima atrasti ir praeityje - tai skirtumas tarp krikščionių žydų ir įtikėjusių pagonių apaštališkos bažnyčios laikais. Šios kolizijos atšvaitus galime pastebėti per visą Bažnyčios istorijos eigą. Apipjaustymas, reikalavimas vykdyti Mozės įstatymo nuostatus - šie klausimai grasino suskaldyti bažnyčią. Tačiau apaštalų išminties ir pakantumo dėka problemą pavyko išspręsti Jeruzalės susirinkime. Apaštalai sutarė, kad tiek žydai, tiek pagonys „bus išgelbėti Viešpaties Jėzaus malone“ (Apd 15, 11). Tačiau net ir po šios atomazgos Paulius buvo priverstas pasipriešinti vyresnio bendražygio Petro elgesiui Antiochijoje, nes šis savo veiksmais paneigė brangius įsitikinimus, vengdamas tikėjimo brolių iš pagonių. Neatsitiktinai Romos bažnyčia skelbiasi, kad yra pastatyta ant Petro ir vadina jį pirmuoju popiežiumi. Tuo tarpu reformatoriai savo žvilgsnį labiau kreipia į Paulių ir atranda jo laiškuose galatams ir romiečiams savo antropologijos ir soteriologijos pagrindus bei mokymo apie krikščionių laisvę patvirtinimą. Pauliaus ir Petro kolizija buvo trumpalaikė. Rungtis tarp protestantizmo ir katalikybės taip pat galiausiai liausis Dievo numatytu laiku.
Reformacija, tuo pat metu prasidėjusi Vokietijoje ir Šveicarijoje, netrukus stebėtinai sparčiai ėmė plisti Prancūzijoje, Olandijoje, Skandinavijoje, Bohemijoje, Vengrijoje, Anglijoje ir Škotijoje. Septyniolikto amžiaus pradžioje per emigrantus Reformacija sklido Šiaurės Amerikoje, o per pirklius ir misionierius plito visose Anglijos ir Olandijos kolonijose bei kituose nekrikščioniškuose kraštuose. Šis judėjimas išsiplėtė visoje germanų teritorijoje ir dalyje lotyniškos kilmės tautų. Vienu metu Reformacija grasino visiškai išstumti popiežiaus bažnyčią.
Tačiau besibaigiant septynioliktam amžiui, Reformacijos triumfo eisena buvo netikėtai pristabdyta. Romos katalikybė pakilo kaip sužeistas milžinas ir ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad atsikovotų prarastas teritorijas Europoje bei išplėstų savo įtaką Azijoje ir Pietų Amerikoje. Nuo to laiko abiejų bažnyčių kiekybinis santykis beveik nepakito, tačiau tolimesnis progresas pasaulio ir Bažnyčios istorijoje labiau sietinas su protestantizmu. Daugeliu atžvilgių šiandieninė Romos bažnyčia yra labiau pažengusi nei Viduramžių bažnyčia. Reformacija taip pat nemenkai pasitarnavo ir pačiai katalikybei. Apie tai byloja ir tas faktas, jog protestantiškuose kraštuose gyvuojanti katalikybė yra labiau apsivaliusi nuo ydų ir pažangesnė nei katalikiškose teritorijose. Katalikai buvo priversti reformuotis, pašalinti labiausiai pastebimus ydingus piktnaudžiavimus ir įpūsti naujos gyvybės ir uolumo savo kunigams ir pasauliečiams. Nuo šešiolikto amžiaus daugiau nebekildavo popiežiškų schizmų, daugiau niekada nebuvo išrinktas popiežiumi asmuo, panašus į Aleksandrą VI ar Leoną X. Nors katalikybė yra atsigręžusi į praeitį, tačiau savo gynybai panaudoja visus įmanomus modernius ginklus. Ji yra skaitlingesnė už graikų (t. y. stačiatikių) ar protestantų bendruomenes. Jos įtaka vis dar stipri lotynų tautose abipus Atlanto. Ji suteikia atsakymus į religinius poreikius milijonams žmonių įvairiose tautose ir įvairiuose klimatiniuose regionuose. Ji užsiima švietėjiška, labdaringa bei misionieriška veikla visame pasaulyje. Jį žengia į priekį ir sustiprėja ten, kur protestantizmas regresuoja ir pamiršta savo priedermes. Dėl savo ilgaamžės istorinės tąsos, regimos vienybės, centralizuotos organizacijos, įspūdingų ritualų, sakralinio meno, asketiško dievotumo ši konfesija sugeba patraukti į savo pusę išsilavinusius ir kultūringus protus. Tačiau tuo pat metu parapijiečiai iš prastuomenės skendi tamsuoliškume ir prietaringume, pagarbiai bijodami šios bažnyčios mistinės galios atverti pragaro ir dangaus vartus ar sutrumpinti mirusiųjų kančias skaistykloje. Nepaisant šių dichotomijų, katalikybė išlieka galingiausia konservatyvi jėga modernioje visuomenėje. Galima daryti prielaidą, kad ši bažnyčia egzistuos iki pat paskutiniųjų dienų.
Abi Vakarų krikščionybės šakos yra tampriai tarpusavyje susijusios; jos įkvėpia viena kitą garbingam rungtyniavimui atliekant gerus darbus.
Nors krikščioniškame pasaulyje egzistuojantys susiskaldymai neretai vertinami negatyviai, kaip visokių blogybių šaltinis, tačiau jie pasitarnauja ir geram - didina skaičių organizacijų, kurios laimi pasaulį Kristui, skatina pažangą įvairiose religinio gyvenimo sferose. Didesnė blogybė slypi ne denominacijų įvairovėje, kuri nėra atsitiktinė, bet sektantizmo ir išskirtinumo dvasioje, kuri neigia kitų bažnyčių teises ir neįvertina jų nuopelnų. Šešiolikto amžiaus Reformacijos procesas nenutrūko, bet tęsiasi ir toliau. Mes galime viltis, kad ateityje vyks didesnė, gilesnė ir platesnė Reformacija, kai visa viršijanti Dievo išmintis ir malonė bei Šventosios Dvasios išsiliejimas ant visų bažnyčių (panašiai kaip Sekminių dieną) vėl sujungs tai, ką žmogiškas nuodėmingumas ir neišmanymas supriešino. Turėtų išsipildyti ir neabejotinai išsipildys Kristaus pranašiški žodžiai: „Bus viena kaimenė ir vienas Ganytojas“ (Jn 10, 16).
Iš knygos „Krikščionių bažnyčios istorija“. „Naujųjų laikų krikščionybė. Reformacija Vokietijoje“. I skyrius „Bendroji apžvalga“ (VII t.)
Vertė ir parengė Tomas