Valstybinė mokesčių inspekcija pranešė, kad odontologijos paslaugų, automobilių prekybos, viešojo maitinimo ir statybų sektoriuose vidutinis darbo užmokestis išaugo trečdaliu. Ir tai susiję ne su trečdaliu padidėjusiu pelnu šiuose verslo sektoriuose, bet su sąžiningesniu pajamų apskaitymu ir mokesčių mokėjimu. Inspektoriai patikrino tik nedidelę dalį šio sektoriaus įmonių, likusiems jie nusiuntė „linkėjimus“ su užuomina apie galimą savo apsilankymą. Verslininkai užuominą suprato ir ėmė skaidriau deklaruoti lėšas bei uoliau mokėti mokesčius. Juk geriau susimokėti „dėl ramybės“ ir nematyti mokesčių inspektoriaus veido.
Naujajame miesto katekizme 6 klausimu klausiama: Kaip mes galime pašlovinti Dievą? Atsakymas: Mes šloviname Dievą, kai Juo gėrimės, Jį mylime, Juo pasitikime ir paklūstame Jo valiai, įsakymams bei įstatymui. Matome, jog Viešpačiui teikti derančią pagarbą – nelikti Jam skolingiems – galima paklūstant Jo moraliniams reikalavimams. Tačiau tikro paklusnumo ir šlovinimo kaina kur kas didesnė. Iš pirmosios katekizmo atsakymo dalies sužinome, jog tikrasis šlovinimas neįmanomas be tam tikrų vidinių savybių. Tai pasigėrėjimas Dievu, kuriam paklūstame, meilė ir visiškas pasitikėjimas Jo asmeniu. Dievas nėra mokesčių inspektorius, kuris paliktų mus ramybėje sužymėjus savo gerus darbus suvestinėje. Jis vertas didesnės pagarbos, šlovės ir pasigėrėjimo. Jis vertas viso mūsų gyvenimo!
Netikras paklusnumas
Didžioji dalis žmonių paklusnumą supranta kaip darymą to, ko iš tiesų nesinori daryti. Paklusnumas Dievui ne išimtis: arba aš paklūstu Viešpačiui, arba darau tai, ko noriu aš pats. Tačiau ar tokį paklusnumą galime vadinti tikru paklusnumu? Ar taip pašlovinamas Dievas? Deja, ne. Rašytojas K. S. Luisas apybraižoje „Trys žmonių rūšys“ (1940 m.) pastebi, jog, paklusnumo Dievui požiūriu, esama ne dviejų, kaip dažnai manoma, bet trijų žmonių rūšių. Mat, negalima visko suvesti tik į išorinį paklusnumą ar nepaklusnumą, nes „paklusti“ įmanoma ir iš neteisingos širdies. Kol pirmoji žmonių rūšis gyvena sau – nepaklūsta Dievui, antroji supranta, kad turėtų gyventi kitaip ir net nuoširdžiai bando to siekti. Tokios rūšies paklusnumą Luisas palygina su mokesčių mokėjimu – sumokėjai „dėl ramybės“, o iš to, kas liko, gyveni sau. Tai reiškia, kad gyvenimas yra padalintas į dvi dalis: viena dalis priklauso jums, o kita kitam – sąžinės balsui, moraliniams principams arba Dievui. Mūsų nuodėminga prigimtis, kaip tas verslininkas, sutinka „susimokėti“ – paklusti, kad tik kaip nors galėtų išsaugoti savo nepriklausomybę (nuo Dievo). Netikras paklusnumas remiasi savimeilės padiktuotu siekiu išsaugoti autonomiją nuo Dievo ir gyventi tenkinant tikruosius savo norus.
Kartą Jėzus susilaukė priekaištų dėl bendravimo su Dievo įsakymų nepaisančiais žmonėmis – išdavikais, kyšininkais, turto prievartautojais, kokiais anuomet buvo laikomi muitininkai, ir „nusidėjėliais“, tarp kurių buvo mušeikų, vagių ir palaido elgesio veikėjų. Tai pirmoji rūšis žmonių – tie, kurie atvirai gyvena dėl savo naudos ir malonumų. Tačiau priekaištus Jėzui žėrė antrieji – išorinį paklusnumą Dievo įsakymams demonstruojantys Rašto žinovai ir fariziejai, kuriuos galima palyginti su kiekvienu padoriu ir religingu žmogumi. Jie jautėsi pranašesni už kitus dėl to, kad, pavyzdžiui, reguliariai skaitė Bibliją, meldėsi, pilstė labdaringą sriubą, autobuse su greta sėdinčiu pasikalbėdavo apie tikėjimą ir bendravo tik su panašiais į save.
Tada Jėzus pasakė palyginimą apie tėvą ir du sūnus (žr. Lk 15). Tėvui dar esant gyvam, jaunesnysis sūnus pareikalavo savo palikimo dalies ir iškeliavo į tolimą šalį. Kaimiečiai turėjo aiktelėti po tokio akibrokšto. Kas gi reikalauja palikimo tėvams gyviems esant? Tarsi sūnus sakytų tėvui: „Gaila, kad vis dar esi gyvas. Nemiršti, bet tiek jau to... duok tuos pinigus.“ Tėvas padalijo sūnums turtą. Neįtikėtinai nuolankus tėvas! Sūnus pagyvena sau ir... nusigyvena. Pasiekęs dugną, nusprendžia įsidarbinti tėvo ūkyje pagalbiniu darbininku. Tėvas iš toli pamato grįžtantį apskurėlį ir išbėga pas jį, apimtas gailesčio puola jam ant kaklo, bučiuoja, aprengia, užmauna žiedą ir iškelia puotą. „Kokios geros širdies tėvukas“, – šlamšdami riebią veršieną galimai aptarinėjo įvykius kaimynai. Štai kaip Dievo malonė atrodo atvirai neklusnių ir Jo garbę niekinančių žmonių gyvenime. Jie bjaurūs, kvaili, savanaudžiai, bet Viešpats vis tiek sėdasi su jais prie vieno stalo.
O štai iš laukų sugrįžta vyresnysis sūnus. Jis vykdo tėvo įsakymus, giriasi jų nė karto neperžengęs. Paklusnumo pavyzdys? Anaiptol! Jo širdis pikta, pavydi ir pagiežinga, nors darbai ir atrodo teisingi. Jo paklusnumas tarsi mokestis Valstybinei mokesčių inspekcijai su išskaičiavimu – kad jį paliktų ramybėje. Jis pasiryžęs sumokėti paklusnumo mokestį, kad tik gautų savo dalį ir galėtų gyventi sau. Tėvo jis nemyli ir nesupranta jo gerumo paklydėliui broliui. Todėl iškelia sceną ir atvirai paniekina tėvą, nors šis su juo kalba nuolankiai į jį ištiesęs rankas. „Visa, kas mano, yra ir tavo“, – sako jis, nors ir žino, jog sūnui rūpi tik nuosavybė. Taigi vyresniojo sūnaus klusnumas nėra autentiškas ir nuoširdus. Tikras paklusnumas turi kilti iš džiaugsmo būti kartu, nuoširdžios meilės ir pasitikėjimo. O kai vidus švarus, tai apsivalo ir išorė.
Tikrasis šlovinimas
Šis pasakojimas atskleidžia, jog be nuostabios Dievo malonės turime tik dvi galimybes: būti atvirai nepaklusnūs arba paklusti iš būtinybės, ne savo noru. Tai nereiškia, jog galime elgtis bet kaip – išmintinga vengti kvailystės ir susilaikyti nuo blogio bet kuriuo atveju. Tačiau susilaikymas ir geros manieros nekeičia širdies ir į tikrą šlovinimą neveda. Jėzaus pasakojimas nutapo nežemiško nuolankumo, meilės ir gerumo paveikslą. Tėvas leidžiasi pažeminamas, apiplėšiamas, paniekinamas, tačiau vis tiek laukia, kviečia, nesiliauja dalinęs savęs. Nors protas sako, jog tokių tėčių nebūna, kiekvienas nori būti taip mylimas. Ir yra, nes prieš mus – dangiškojo Tėvo atvaizdas, kurį pažįsta tik viengimis Sūnus. Ši istorija ne tik apie Tėvą, bet ir jos autorių, Jo Sūnų – Jėzų. Jis taip pat apiplėšė save, nusižeminęs tarnavo nusidėjėliams, už mūsų nuodėmes atidavė save ant kryžiaus. Nuolankus Tėvas ir nusižeminęs Sūnus laimi tokių nusidėjėlių kaip aš ir tu širdis.
Todėl trečioji žmonių rūšis, pasak K. S. Luiso, yra tie, kurių geri darbai sutampa su gerais troškimais. Jie nukryžiavo savo senąjį „aš“ – Kristaus meilė jiems pasirodė svarbesnė už jų meilę sau. Tokiems žmonėms Dievo įsakymai tampa ne išoriškai primesta prievole ar mokesčiu už „ramybę“, bet vidiniu noru, troškimu. „Kristaus valia daugiau jų neriboja, nes tapo jų pačių valia. Jie patys ir jų laikas priklauso Jam“ (K. S. Luisas). „Visatos centras“ pasislenka nuo autonomiško savimylos (nuodėmingo „aš“) amžinosios Tėvo ir Sūnaus meilės link. Praktiniame krikščionio gyvenime ši slinktis atrodo kaip nesibaigianti kova, iki paskutinio gyvenimo atodūsio trunkantis pilietinis karas tarp seno ir naujo – narcisizmo ir gėrėjimosi Tėvu, meilės sau ir meilės Jėzui, pasitikėjimo savo jėgomis ir Dievo malonės. Krikščionys nuolat išgyvena šią kovą, pasidalijimą tarp išorinio įsakymo ir savo troškimų. Juk dažnai šloviname Dievą gražiais žodžiais ir darome gerus darbus, o širdyje jaučiamės mokantys mokesčius už galimybę gyventi sau. Iš šio dvilypumo mus gelbsti ir širdies bei gyvenimo vientisumo link veda Šventosios Dvasios įkvėptas tikėjimas amžina Tėvo ir Sūnaus meile.
Tikėjimas ir darbai
Taigi Dievą mes galime pašlovinti tikėdami – gėrėdamiesi, mylėdami ir pasitikėdami, taip pat savo darbais – paklusdami Dievo valiai, įsakymams bei įstatymui. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visada vykdyk Jo įsakymus, įstatymus, nuostatus bei paliepimus (Įst 11, 1). Be pirmosios dalies – tikėjimo, neįmanoma pašlovinti Dievo, panašiai kaip nepažįstant asmens dorybių neįmanoma jo gerbti. Todėl Dievo žodis pirmiausia kviečia mus tikėjimo akimis ieškoti Viešpaties veido, stebėti Jo grožį ir lankyti Jo šventyklą (pagal Ps 27, 4. 8). Kaip vien tikėjimu, o ne darbais esame gelbstimi, taip tikėjimu, o ne darbais pirmiausia ir šloviname Dievą. Tačiau toks tikėjimas turi darbus! Panašiai kaip kūdikis gimsta ne iš įkvėpto oro, o iš motinos ir tėvo gyvybės, taip ir tikėjimas kyla iš Dievo šlovės, kuri įkvepia krikščioniui paklusnumą. Gėlės juk auga ne dėl to, kad žydi, o todėl, kad kažkas jas pasodino. Taip ir tikėjimas – tarsi šaknys dirvoje, iš kurių vėliau atsiranda stiebas, lapai, žiedai ir vaisiai. Tad paklusnumas Dievo įsakymams yra neatskiriama Dievo šlovinimo dalis, tačiau tikrasis šlovinimas, kaip ir tikrasis paklusnumas, gimsta iš Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus meilės pažinimo, gėrėjimosi ir pasitikėjimo Dievu. Pakelkime akis ir šlovinkime Viešpatį. Jis vertas!
Viską Jėzui, viską Jėzui, Mano rankos dirbs Jo darbus,
Atiduodu viską Jam, Kojos seks Jo pėdomis.
Tepriklauso žodžiai, mintys Tik į Jį žvelgs mano akys,
Ir darbai tik Jam vienam. Bus gerai, kaip Jis sakys.
Tau save skiriu, Jo klausysiu aš,
Visa, ką turiu, Garbinsiu širdy,
O palaimintas Mesijau, Kils į Jį malda manoji
Tau vienam skiriu. Ir giesmė skambi.
Ištrauka iš evangelikų giesmės „Tau save skiriu“, žodžiai Mary D. James, muzika Winfield S. Weeden