Tavo nuostabius darbus ir galybę karta teskelbia kartai. (Ps 145, 4)
Kažkas yra pasakęs: „Praeitis yra šiandiena, tik esanti šiek tiek toliau. “Istorinė sąmonė krikščioniui svarbi. Jeigu vienas kertinių tautinės savimonės aspektų yra istorinė atmintis, tai krikščioniškoji tapatybė taip pat neįmanoma be istorinės savivokos. Jau daugiau nei pusantro tūkstančio metų krikščionys rūpinasi savo istorijos užrašymu ir išsaugojimu. Šiuolaikiniam krikščioniui turėtų rūpėti istorinis paveldas, juolab, kad jį, greta kultūrinio ir dvasinio paveldo, mūsų valstybė laiko vienu iš kriterijų konfesijų vertei nustatyti. Be abejo, savo tikėjimo istorijos žinojimas negali padidinti ar sumažinti krikščionio pažiūrų vertingumo, bet gali pasitarnauti daugeliui kitų dalykų. Padėti pamatyti savo tikėjimo šaknis, suprasti, kaip Šventoji Dvasia veikė amžių bėgyje, geriau susiorientuoti labai įvairiame ir susiskaldžiusiame krikščionybės paveiksle, išplėsti akiratį, sustiprinti širdies tikėjimą, prisidėti prie to, kad mūsų tikėjimas taptų dar sąmoningesnis. Ne tik gyvas, ne tik asmeninis, ne tik veikiantis, ne tik viešas, bet ir sąmoningas. Galop, tai gali suteikti malonių poilsio akimirkų, pasineriant į paslaptingą ir įdomų bažnyčios bei jos tarnų praeities pasaulį.
Bažnyčios istorija Lietuvoje, pasirinkusioje krikščionišką kelią dar XIV amžiuje, nėra ypatingai pagerbta. Savo bažnyčios istoriją lietuviai pradėjo rašyti tik XIX amžiuje. Per pastaruosius du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje neparašyta nė viena daktaro disertacija, skirta vien tik bažnyčios istorijos rekonstrukcijai. Iki šiol neturime parašytos jokios konfesijos teologijos istorijos. Vargu ar atrastume Lietuvoje nors vieną mokslininką, kurį būtų galima pavadinti tikru Bažnyčios istoriku. Šia prasme galima būtų pasakyti, jog gyvename ne aiškioje istorinėje galerijoje, bet kreivų veidrodžių karalystėje, daugiau nežinodami, nei žinodami apie tikrąjį Lietuvos kelią į krikščioniškąją Europą ir krikščionybės kelią į Lietuvą.
Skaitytojui siūloma rubrika Bažnyčios istorijos labirintai. Kodėl Bažnyčios? Todėl, kad rubrikos kūrėjai tiki, jog, kaip XVI a. yra pasakęs Lietuvos reformacijos pasididžiavimas Stanislovas Rapolionis, „pasaulyje egzistuoja tik viena žmonių bendrija, kurią Dievas pripažįsta, globoja ir amžinuoju gyvenimu apdovanoja.“ Tai - Bažnyčia. Pasivaikščiojimas jos praeities labirintais, kurie yra tikrai klaidūs ir sudėtingi, turėtų padėti visoje krikščionybės istorijoje atskirti ir aptikti tos bendrijos pėdsakus. Rubrika turėtų būti įdomi kiekvienam, besidominčiam istorine krikščionybės praeitimi: tiek eiliniam tikinčiajam, tiek studijuojančiam humanitarinius mokslus (istoriją, teologiją, filosofiją) ir ieškančiam prieinamų tekstų lietuvių kalba. Joje bus laikomasi universalumo principo, siekiant pristatyti skirtingų krikščioniškų konfesijų paveldą pačiais įvairiausiais aspektais (moksliniu, mokslo populiarinimo, didaktiniu, tekstologiniu, teologiniu, žurnalistiniu ir kt.).
Dėmesys rubrikoje bus skiriamas visiems istoriniams laikotarpiams bei patiems įvairiausiems istoriniams klausimams: žymiausių istorinių asmenybių pristatymui, kontraversiškiems Bažnyčios istorijos įvykiams ir procesams, krikščioniškosios minties raidai. Savo vietą rubrikoje atras ir krikščionybės paveldas šiandien (naujausių knygų, mokslinių diskusijų apžvalgos, pažintinių išvykų po istorines vietas įspūdžių aprašymas ir pan.). Rubrikoje bus talpinama ir medžiaga, susijusi su Lietuvos krikščionybės istorija.
Krikščionių bažnyčios istorija yra tiesiog neišsemiama, labai spalvinga, intriguojanti, kartais nuvilianti, dažniau teikianti paguodos ir įkvepianti, verčianti susimąstyti ir nuraminanti saliamoniška tiesa, jog išties po saule nėra nieko nauja... Viliuosi, kad ši rubrika taps savotišku, nors ir nedideliu bažnyčios istorijos skriptoriumu, kaupiančiu ir saugančiu paliudijimus apie tai, koks buvo Kristus vakar. Tam, kad suprastume, jog šiandien Jis lygiai toks pat, ir Jo gerumas nesibaigia per kartų kartas.