Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu. Mat „kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius“. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis (1 Pt 1, 23–25).
Skaitydamas šias Šventojo Rašto eilutes ne vienas susimąsto apie gyvenimo laikinumą ir trapumą. Apaštalas Petras, cituodamas pranašą Izaiją, vaizdingai atskleidžia gyvenimo trumpumą, sulygindamas jį su žolyno žiedu ir primindamas apie jo trapumą – tai, ką dažnai pamiršta net ir krikščionys. Tačiau tiek anuomet skaičiusieji šį laišką, tiek ir mes, skaitantys Dievo žodį šiandien, turbūt supranta, jog Viešpats mus kviečia rimtai peržvelgti į savo gyvenimą ir suvokti atgimimo poreikį, nes tik Dievo žodžio dėka įmanoma išlikti per amžius.
Dažnai žmonės gyvena taip, tarsi atrodytų, jog jie niekada nepaliks šios žemės – amžinai čia gyvens. Ir iš tiesų žmoguje įdėtas amžinybės jausmas, anot Ekleziasto: Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį (Ekl 3, 11), bet kaip dažnai nesirūpinama amžinybe – pasineriama į tai, kas laikina ir regima. Nors visi žinome, kad šioje žemėje nėra nieko amžino, viskas praeina: niekas po mirties nepasiims su savimi automobilių, namų, brangenybių. Dievo žodis mums primena, kad visa tai yra laikina: kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina (2 Kor 4, 18).
Kartą vaikščiojant po Kauno senamiestį, mano žvilgsnį patraukė tolumoje stovintis klasikinis pastatas su gražiais langais, durimis, arkiniais vartais. Deja, priėjęs arčiau nusivyliau tuo, ką išvydau. Ten stovėjo apgriuvęs ir tikrai nepatrauklus namas, kuris buvo uždengtas fasadiniu audeklu, patraukusiu mano akis. Kaip dažnai mus patraukia graži žmogaus išorė, bet artimiau pabendravę su tokiu žmogumi nusiviliame... Žinoma, ne visi senamiesčio pastatai buvo tokie vargani, buvo ir gražių – atrestauruotų, atnaujintais fasadais, naujais langais, durimis, stogais ir pamatais. Atnaujinimas suteikė jiems ilgaamžiškumo.
Žmogui, kaip ir regimam pastatui, reikalingas atsinaujinimas. Kad būtume gražūs, mes kerpame plaukus, prausiamės, perkame naujus (gal net madingus) drabužius ir avalynę. Lygiai taip pat mūsų sielos turi būti prižiūrėtos ir atnaujintos. Juk neužtenka vieną kartą per savaitę nusiprausti, lygiai taip pat neužtenka tik sekmadieniais ateiti į bažnyčią. Evangelijos žodis yra amžinas, kas yra gimęs iš Dievo, taip pat yra amžinas. Kaip dažnai mes sumaišome savo prioritetus, amžinus, neregimus dalykus pakeisdami regimais, kurie tuo metu atrodo svarbesni nei amžini.
Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame, įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo. Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi (Kol 2, 6–8). Viešpaties žodis mus ragina statydintis bei įsitvirtinti tikėjimu Kristumi, gyventi Jame ir saugotis, kad mūsų nepavergtų tai, kas griauna krikščioniško gyvenimo įsitikinimus. Įvairūs mokymai, paremti pasaulio filosofijų, mus supančių įvykių, ligų, karų, iš žemės sugedimo kylančių apgaulės vėjų, griauna ir stabdo mūsų augimą bei statydinimąsi Kristuje. Tai, kas regima, užgožia Neregimąjį. Bet Dievo žodis mus kviečia: Bet jūs ne taip pažinote Kristų! Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote, – nes tiesa yra Jėzuje, – kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 20–23). Mes kviečiami atsinaujinti, būti atrestauruoti, „perkrauti“. Jei senamiesčio pastatai nebūtų atnaujinti, jie neišstovėtų, taip ir mes turime atsinaujinti, kad tvirtai stovėtume ir gyventume Kristuje.
Apaštalų darbuose skaitome, kad pirmojoje Jeruzalės bažnyčioje susiklostė tokia situacija, kurią reikėjo spręsti – reikėjo pasirūpinti našlėmis. Bet svarbiausia, manau, tikintiesiems anuomet, kaip ir mums šiandien, buvo svarbu neapleisti Dievo žodžio – nepalikti kažkur, kažkada, kada bus laiko, kada būsime nepavargę, nedirbsime, nekeliausime... Tomis dienomis, mokinių skaičiui augant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, nes kasdieniniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės.
Tuomet dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir tarė: „Nedera mums palikus Dievo žodį tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, išsirinkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, kupinus Šventosios Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnavimui“ (Apd 6, 1–4).
Pirmoji bažnyčia buvo ištverminga ir atsidavusi tam, ko mokė Kristus ir apaštalai. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų (Apd 2, 42). Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai ir prašymui... (Apd 1, 14). Ištvermingos maldos, ištvermė pažįstant Dievo žodį ir bendrystė suteikė jiems įžvalgos dvasinei statybai. 12-ame Apaštalų darbų skyriuje rašoma, kad Viešpaties žodis augo ir plito (Apd 12, 24), nes savo metu tikintieji suprato, jog svarbu pasirūpinti stokojančiais ir spręsti įvairias iškylančias problemas, bet jokiu būdu neapleisti Dievo žodžio. Jis yra tai, kas mums parodo šio regimo pasaulio laikinumą ir atnaujina siekimą tikros Amžinybės, į kurią buvome atgimdyti: Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu (1 Pt 1, 23).
Ar pastebėjote, kad kuo mažiau ir rečiau skaitote Bibliją ar kokią krikščionišką knygą, tuo mažiau tai norisi daryti? Mums reikia pastangų, kad išsiugdytume įprotį nuolat gyventi Žodžiu. Sunkiausia – ne rasti laiko Dievo žodžio skaitymui, bet įtikinti save, kad tai be galo svarbu. Dievo žodžio tiesos mus keičia, jos mus statydina ir atnaujina taip, kad amžinojo gyvenimo prioritetai tampa svarbesni nei šio pasaulio filosofija, tradicijos, papročiai ir visa, kas gesina troškimą atsinaujinti bei išlikti įsitvirtinus Kristuje.
Kviečiu įminti šią paslaptį, kuri mums atveria ne tik žemiško, bet ir dangiško gyvenimo privalumus bei suteikia tikrą atnaujinto gyvenimo Kristuje džiaugsmą. Tad noriu, kad jūs žinotumėte, kaip įnirtingai kovoju už jus, <...> kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų pažinimo pilnatvės turtus ir pažintų paslaptį Dievo – Tėvo ir Kristaus, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai (Kol 2, 1–3).