Šiltomis vasaros dienomis, kai šviečia saulė ir nepučia žvarbūs vėjai, galima gyventi pavėsinėje. Tačiau kitais metų laikais, kai šalta, lyja ar sninga ir pučia vėjai, tokioje pastogėje nepagyvensi. Reikia žymiai rimtesnio būsto. Paaiškėja, jog vasarinė pastogė tam netinka.
Taip yra ir su mūsų viltimis. Kol gyvename ramiai bei patogiai, tikimės ir ateityje taip gyventi – planuojame, kur keliausime ir ką įsigysime. Tačiau kai pakyla gyvenimo audros, turėtos viltys dūžta. Pasirodo, kad jos labai trapios ir negali suteikti ramybės audrų metu. Užgula nerimas ir baimės, apima panika.
Kur rasti viltį ir paguodą, kai pasaulis, kuris atrodė toks stabilus, staiga pradeda eižėti? Pradedi matyti tai, į ką anksčiau neatkreipdavai dėmesio – viskas laikina ir trapu.
Ar yra kur nors tvirtas nejudantis pagrindas? Ar gali žmogus turėti nesugriaunamą viltį?
Labai trumpas atsakymas būtų – taip. Ar įmanoma tokią viltį susikurti pačiam? Ne.
Ką tuomet daryti ir kur ieškoti nepajudinamos vilties? Yra vienintelė galimybė. Tokią viltį mums gali suteikti Tas, kuris mus sukūrė.
Kaip mums žinoti, jog ta viltis iš tikrųjų tvirta ir vieną dieną nesubyrės kaip visos kitos turėtos viltys?
Mūsų Kūrėjas mums davė pažadą ir pateikė įrodymą, kad galime Juo pasitikėti.
Konkrečiu istoriniu laiku šiame pasaulyje Romos imperijos provincijoje gyveno žmogus vardu Jėzus, kuris iš esmės skyrėsi nuo visų kitų žmonių. Jis buvo įsikūnijusi tiesa, meilė ir gailestingumas. Savo amžininkams jis skelbė: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Jo pasekėjai suvokė, kad jų mokytojas yra senovės pranašų skelbtas Dievo siųstasis karalius. Tačiau tuomet, kai jie tikėjosi, kad štai tuojau pat Jėzus bus žmonių pripažintas karaliumi, aukštieji kunigai ir tautos vadovai jį neteisingai apkaltino ir nuteisė mirti pačia baisiausia ir gėdingiausia mirtimi ant kryžiaus. Atrodė, kad visos jo pasekėjų viltys žlugo. Tačiau trečią dieną po savo mirties Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų.
Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje (apaštalo Petro Pirmojo laiško 1 skyriaus 3–4 eilutės).
Gabrielius Lukošius