|
„Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Evangelija pagal Luką 15, 7).
Kartą teko klausytis savo sūnaus Denio liudijimo – anksčiau nebuvau girdėjęs Denio sakant kalbą. Kol gyvas nepamiršiu, kaip jis dvejodamas pravėrė lūpas ir panarinęs galvą, lyg kažko gėdytųsi, prakalbo: „Daugelis iš jūsų žinote, kad užaugau tikrai geroje krikščionių šeimoje Vilmore, Kentukio valstijoje. Apie Kristų sužinojau dar ankstyvoje vaikystėje. Kai buvau septynerių, mama meldėsi su manimi, kad priimčiau Kristų, ir aš Jį radau. Prisimenu keletą brangių akimirkų, kai išgyvenau Kristaus artumą kelerius metus po šio įvykio.“
„Bet vėliau, – Denio kalba pakrypo kita linkme, – paauglystės metais, kai mano Adomo obuolys buvo aiškiai per didelis, o raumenys – per maži, pradėjau labiau galvoti apie save nei Kristų. Pastebėjau, kad nustūmiau Jį kažkur į pakraštį. Kai įstojau į koledžą, jau buvau įsitikinęs, kad krikščionybė – tik dar viena iš pasaulio religijų. O kai pradėjau studijuoti universitete, netgi didžiavausi faktu, kad esu slaptas ateistas.“
Jis tęsė: „Matote, maniau, kad įstojęs į aukštąją mokyklą ten sutiksiu laisvų ir atvirų žmonių. Deja, mano iliuzijos netrukus sudužo, nes ten nebuvo nei atvirų, nei laisvų. Kartą per vieną paskaitą profesorius tiesiog visų akyse sudirbo vieną studentą, kuris drįso kvestionuoti savaiminį kūrinijos atsiradimą ir iškėlė hipotezę, kad galbūt yra kažkas daugiau. Pamačiau, kad aukštosiose mokyklose žmonės turi savų planų ir išankstinių nusistatymų. Kad stengiasi primesti savo pasaulėžiūrą, kuri neatitinka nei to, ko mane mokė vaikystėje, nei to, ką pats sužinojau apie gyvenimą.
Tuomet gręžiausi į Kristų, o Jis pradėjo artėti prie manęs. Baigiau medicinos studijas ir pradėjau rezidentūrą. Pastebėjau, kad be poilsio galiu dirbti net 36 valandas. Dar pastebėjau, kad kai nekalbu su Kristumi, Jis nekalba su manimi. Jis vėl buvo nustumtas į pakraštį. Dėl to gyvenime atsivėrė didelė tuštuma, tačiau tuštuma ilgai neužsilaiko, ją būtinai kas nors užpildo. Mano apetitas augo, geismai didėjo, ir Kristaus vietą veikiai užėmė kiti dalykai. Netrukus supratau, kad aš jų nebevaldau – kad tai jie valdo mane! Tada supratau, kad jei Dievas mano gyvenime nepadarys stebuklo, man galas. Taigi vieną laisvadienį paskyriau pasninkui ir maldai. Nerekomenduoju to daryti, jei nesate pasiryžę permainoms!
Po šešių savaičių taip jau nutiko, kad mano kolegai per operaciją sudrebėjo ranka ir išsprūdęs instrumentas pradūrė man pirštinę. Mano rezidentūra baigėsi – sužinojau, kad užsikrėčiau mirtina hepatito forma. Turėjau marias laiko skaityti Bibliją ir melstis... Juk daugiau neturėjau ką kita veikti! Mane kamavo dideli skausmai, begalinis diskomfortas ir gili depresija. Bet įdomiausia, kad pažvelgęs atgal šiandien nieko blogo nebeprisimenu. Prisimenu tik tai, kad tuo metu Jėzus Kristus vėl man tapo realus ir be galo svarbus. Jo artumo prisiminimas ištrina visus kitus prisiminimus.
Ir tada Viešpats Jėzus prisilietė prie manęs ir išgydė mane. Kai Jis mane išgydė, tikėjausi, kad suteiks garantiją rytojui. Bet, didelei mano nuostabai, taip nenutiko. Nors aš dėl to sunerimau, Jis man atsakė: „Apaštalui Pauliui Aš nedaviau jokių garantijų dėl rytojaus. Tai kodėl turėčiau duoti tau?“ Tada supratau, kad Jis niekam nesuteikia garantijų, ir tas suvokimas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.
Šiandien į nieką nebežiūriu kaip į savaime suprantamą dalyką. Kitaip žiūriu į savo žmoną, vaikus, darbą ir kiekvieną naują dieną. Į nieką nebežiūriu kaip į savaime suprantamą dalyką. Kartais rytais važiuodamas į darbą matau, kaip horizonte brėkšta aušra. Tada mano skruostais pasipila dėkingumo ašaros. Aš dėkoju Dievui už naują man dovanotą dieną. Tai ypatinga Jo meilės dovana man, kad galėčiau ja džiaugtis ir nugyvenčiau Jo šlovei. Ir žinote – taip gyventi verta! Toks gyvenimas nepaprastas.“
Ar kada nors buvai priėjęs tašką, kur amžinybė susitinka ir persipina su laiku, tarytum susilydo į vieną? Toks gyvenimas praturtina – jis įmanomas tik tada, kai neturime jokių kitų garantijų, o vien tik Jėzų.
Iš www. ieskauDievo.lt, „Kasdieniai skaitiniai“, vertė Rūta Rušinskienė
|