„Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda.” Ps 37, 8
Pyktis. Nesunku jį apibūdinti: tai sielos triukšmas. Pyktis – neregimas širdies dirgiklis. Pyktis – negailestingas įsibrovėlis į tylą.
Kuo jis garsesnis, tuo labiau mes puolame į neviltį.
Kai kurie iš jūsų manote: „Jūs nė nenutuokiate, koks sunkus buvo mano gyvenimas“. Ir jūs teisūs. Aš tikrai nenutuokiu. Tačiau labai aiškiai žinau, kokia apgailėtina bus jūsų ateitis, jei nesusitvarkysite su pykčiu.
Jeigu galėtume tarsi rentgeno spinduliais peršviesti kerštingo žmogaus vidaus pasaulį, iš karto pamatytumėte kartėlio auglį: juodą, grėsmingą, piktybinį. Dvasios karcinoma, kurios mirtinos ląstelės sėlina širdies link ir taikosi ją pražudyti.
To, kas buvo vakar, jūs nebegalite pakeisti. Tačiau galite pakeisti savo reakciją į vakarykščius įvykius. Jūs nepakeisite praeities, tačiau galite pakeisti savo atsaką į ją.
M. Lucado