Per visą žmonijos istoriją buvo begalė įvairiausių pergalių – iškovota laisvė, laimėti karai, kovos, rungtynės, pasiekti užsibrėžti tikslai, atstatyti suirę santykiai, atlikti didingi darbai, įveiktos ligos, atskleistos klastos ir dar daugybė kitokių laimėjimų, kai laimėjo gėris (blogio pergalės buvo laikinos, tokios jos bus ir ateityje). Kiekviena iš tų pergalių turėjo didesnį ar mažesnį poveikį.
Galvojant apie Lietuvą, iškyla 1990-ųjų metų kovo 11-osios pergalė – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tai labai reikšminga pergalė mūsų valstybės istorijoje. Tačiau anuomet daugeliui Lietuvos piliečių tuo buvo sunku patikėti. Nors pergalė įvyko, didelė dalis žmonių to nesuprato.
Tačiau ar yra žmonijos istorijoje pergalė, kuri būtų reikšminga visiems visų laikų žmonėms, ne tik tiems, kurie gyveno tolimoje bei artimesnėje praeityje, bet ir mums – kiekvienam šiandien gyvenančiam žmogui? Kaip turėtume įsivaizduoti tokią pergalę? Koks priešas turėtų būti nugalėtas? Ar įmanoma, jog visa žmonija (tai yra kiekvienas žmogus, be jokių išimčių) turėtų vieną bendrą priešą ir tas priešas jau būtų nugalėtas? Ką kiekvieno žmogaus gyvenime tokia pergalė turėtų pakeisti? Ar išvaduoti nuo nevilties, ar išgydyti nuo ligų, ar suteikti aprūpintą buitį?
Kur yra pagrindinė žmonijos fronto linija? Šiomis dienomis, kai Ukrainoje vyksta karas ir Ukrainos žmonėms įvairiausiais būdais padeda didelė dalis pasaulio šalių, gali pasirodyti, jog fronto linija yra tarp agresoriaus ir visų laisvę mylinčių žmonių. Tačiau tai nėra kova, kuri reikšminga praeitais amžiais gyvenusiems žmonėms. Jie kovojo panašias kovas savo laikais.
Pati baisiausia fronto linija eina per kiekvieno žmogaus širdį.
Kažkada labai seniai, žmonijos istorijos pradžioje, dėl to, kaip pasielgė mūsų pirmieji protėviai, mes visi patekome į neįsivaizduojamai baisią vergiją. Tos vergijos apraiškas matome visur: ar tai būtų beprecedentė agresija, ar begėdiška propaganda, įvairiausios priklausomybės, išdavystės ir neištikimybės, ar tiesiog kasdienis savęs apgaudinėjimas ir paprastas egoizmas. Labai išraiškingai šią žmonijos padėtį nusakė apaštalas Paulius Laiške romiečiams cituodamas senovės pranašų žodžius: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė (apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 3 skyriaus 10–18 eilutės).
Kaip žmonija pateko į tokią padėtį?
Atsakymas būtų tiesiog banalus. Kalbant šių laikų kalba, mūsų protėviai patikėjo propaganda, begėdišku melu, ir visi žmonės ateina į šį pasaulį su įgimtu polinkiu vadovautis ta patikėta apgaule. Melas įsismelkė į mūsų sielas ir klaidina mus kas dieną.
Koks yra tas melas, kuriuo patikėjo pirmieji žmonės?
Apie tą baisų įvykį labai lakoniškai mums pasakoja pirmoji Šventojo Rašto knyga: Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų sodo medžių“?“ Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: „Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte.“ Gyvatė atsakė: „Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga.“ Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įgyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė. Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes (Pradžios knygos 3 skyriaus 1–7 eilutės).
Skaitant šį pasakojimą galima ironiškai šypsotis. Negi rimtai tai yra visų mūsų nelaimių šaknis?
Šiomis dienomis mes stebimės, kaip daugelis Rusijos žmonių tiki savo valdžios skleidžiamu melu. Tačiau jie tiki girdima propaganda ir galvoja, jog taip yra iš tikrųjų. Jų puikybė ir noras patiems sau atrodyti teisiais užkemša ausis girdėti tiesą ir apakina, kad jos nematytų. Manau, jog suprantame, kaip baisu pripažinti tikrovę bei atsistoti tiesos akistaton, kai esi taip apgautas ir apsigavęs. Galvojai apie save kaip apie ypatingą geradarį bei pranašesnį už kitus, o, pasirodo, esi niekingas niekšelis, patikėjęs beprotišku melu. Kol įmanoma, stengsies paneigti tikrovę ir įtikinti save, jog esi teisus. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 20 eilutė).
Kai netikime Šventojo Rašto žodžiais, įvardijančiais visų mūsų nelaimių priežastį – tikėjimą melu ir atsiribojimą nuo savo Kūrėjo, esame panašūs į propagandos apakintus Rusijos žmones. Nesuvokdami savo padėties vargo, negalime pripažinti didžiausios pergalės, kuri jau įvyko, ir tereikia ja patikėti.
Kokia tai pergalė ir kuo ji ypatinga?
Tai – pergalė prieš melą, pavergusį visus žmones. Kalbant Šventojo Rašto žodžiais, tai pergalė prieš nuodėmę, dvasios jėga keičianti žmonių širdis. Apie ją pranašavo senieji Dievo pranašai, perduodami Kūrėjo žodžius: Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs. Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų apvalysiu jus. Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus (Ezechielio pranašystės 36 skyriaus 25–27 eilutės).
Senojo Testamento pranašai apie šią didžiausią pergalę kalbėjo kaip apie ateities įvykį, o Kristaus apaštalai liudija, kad ji įvyko jų dienomis ir nuo tada yra skelbiama visoms tautoms. Tai – geroji žinia apie nesuvokiamą Kūrėjo gailestingumą. Dievas Sūnus įsikūnijo ir konkrečiu istoriniu laiku gyveno kaip vienas iš mūsų. Jis skyrėsi nuo kitų žmonių tuo, jog melas, kurį iš protėvių paveldėjo visi žmonės, Jame neturėjo nė mažiausios vietos. Grįžtant prie Šventojo Rašto terminų, Jis – be nuodėmės ir yra vienintelis žmogus, kuris likusius gali išvaduoti iš blogio vergystės ir sutaikyti su jų Kūrėju. Tas susitaikymas įvyksta, kai žmogus patiki, kad Jėzus Kristus – žmogumi tapęs Kūrėjas – mirdamas ant kryžiaus prisiėmė teisingą bausmę už žmonijos nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė iš mirusiųjų.
Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra ta didžiausia pergalė, kuri tampa reali kiekvienam, kuris ja patiki.
Pasižiūrėkime į apaštalo Pauliaus žodžius, užrašytus Laiške romiečiams: Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti (apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 5 skyriaus 1–10 eilutės).
Todėl švęsdami Velykas – Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą, neturėtume pasiduoti apakinančiai blogio propagandai, kuri neigia gelbstinčią Dievo Evangelijos jėgą, kad netaptume panašūs į daugelį žmonių, apgautų begėdiško melo.