Svajojau daryti didžius dalykus dėl Dievo.
Pavasarį, kai baigiau studijas koledže ir stovėjau ant pilnametystės slenksčio, dėl savo ateities buvau neapsisprendusi – tai buvo bauginanti, bet kartu ir jaudinanti patirtis. Baigusi filosofijos specialybę, suvokiau, kad kelias bus kiek siauresnis, nei galvojau, bet buvau tikra, kad būsiu įtraukta į didingą ir šlovingą nuotykį.
Žinojau, kad pagrindinis žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis Juo amžinai. „Šlovinti“ ar „garbinti“ skamba didingai. Prieš akis iškilo aukų mūšio lauke ar maratono finišo vaizdai. Taigi maniau, kad esu pašaukta padaryti daug įspūdingų dalykų dėl Dievo. Bet... prabėgo metai, o aš nieko ypatingo nenuveikiau. Privalėjau daryti mažus, paprastus dalykus dėl Dievo, ir tai kažkodėl buvo kur kas sunkiau.
Tapau mama, ir pats didžiausias bei nuostabiausias nuotykis man buvo išeiti su mažyliais pasivaikščioti. Mano dienotvarkė buvo stulbinamai reguliari ir pasikartojanti. Pavalgydinti, pasitvarkyti, pakeisti sauskelnes, sudėti žaislus, o po pietų miego pabudus vaikams visa rutina kartojasi iš naujo. Kartais pavargdavau nuo monotonijos – besikartojančios užduotys, daugybė neplautų indų ir skalbinių, kuriuos, atrodo, ką tik išploviau ir sudėjau į vietas, nuolatos nešvarios grindys... Galvoju, ar Saliamonas, kalbėjęs apie „tuštybių tuštybę“ (Mok 1, 2), kartais neturėjo omenyje namų ruošos? Kad ir kaip būtų, manau, jog tikrai suprantu, ką jis turėjo omenyje, sakydamas: Visi dalykai labiau varginantys (Mok 1, 8; LBD vertimas).
Galiu tik drauge su Saliamonu stebėtis – kokia viso to prasmė?
Tikrai gyventi ir kasdieną mirti
Jau minėjau, kad dar besimokydama, svajojau nuveikti ką nors reikšminga, išnaudoti savo potencialą. Ištekėjau, ir Dievas pakreipė mano širdį namų link – pašaukė motinystei.
„Pašaukimas“ – dar vienas didingai skambantis žodis, tačiau krikščioniui jis reiškia ir kelią į nusižeminimą. Kiekvienas iš mūsų yra pašauktas mirti sau. Jėzus savo mokiniams sakė: Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus (Jn 12, 23). Tai, kas mūsų laukia, nėra tai, ko galbūt tikėjomės, ir skamba ne taip jau šlovingai.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių (Jn 12, 24). Jėzus mums sako, kad kelias į gyvenimą yra mirtis, o į šlovę veda nuolankumas. Šiuo keliu žengė Jis pats, juo eiti Jis kviečia ir mus.
Mamos keičia pasaulį
Motinystės pašaukimui atsidėti nusprendžiau norėdama pakeisti pasaulį. Tikėjau, kad jei noriu daryti įtaką Dievo karalystei, nuveikti ką nors tikrai puikaus ir didingo, savo gyvenimu sieksiu ne sėkmės ar pripažinimo sau, bet auginsiu naują kartą – kad šiame tamsiame pasaulyje būtų šviesiau. Jei tikrai noriu suteikti savo gyvenimui prasmę, turiu nešti vaisių – ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Tai yra motinystės pašaukimas – kristi į žemę ir mirti, kad duotum gausių vaisių. Tai šlovinga vizija itin ryški monotoniškoje rutinoje. Bėda tik, kad tai lengvai išdyla ir dažnai pasimeta kasdienybės tankumynuose, kasdienių rūpesčių ir paprastų darbų slėniuose.
Mes, mamos, besisukdamos įvairių darbų verpetuose, kasdien susiduriame ir su prakeiksmu, ir su atpirkimu, esame pagaunamos kažkur tarp jau ir dar ne. Per nuodėmę viskas virto beprasmybe, bet per Kristų viskas yra atstatoma (Rom 8, 18–30).
Jei norime gyventi tikrai dvasingą, Dievą šlovinantį gyvenimą, kiekvieną dieną turime sugrąžinti šventumą tam, ką nuopuolis padarė prakeiksmu, įskaitant kasdienį triūsą, skausmingą gimdymą ir varginantį auklėjimo darbą. Dabar mūsų gyvenime nieko nėra pasaulietiško ar beprasmiško. Žemė, kuria žengiame žingsnį po žingsnio, yra šventa žemė, ir bet koks darbas, prie kurio prisiliečiame savo rankomis, yra šventas darbas, kol gyvename ir dirbame Dievo garbei.
Tai – ne sprintas
Bėda ta, kad ne visada ir tikrai ne visi darbai atrodo šventi. Kai kurie jų atrodo paprasti, bjaurūs ar purvini. Bet mes esame tos, kurios gyvename tikėjimu, o ne regėjimu (2 Kor 5, 7).
Motinystė yra maratonas, ne sprintas. Finišo linija – toli, o mūsų darbo vaisių teks laukti ilgai. Mums patikėti mažyliai yra tokie bejėgiai, tokie susitelkę tik į save ir jiems taip reikia mūsų pagalbos, kad net sunku įsivaizduoti juos užaugusius. Tačiau jei galime įsivaizduoti dievobaimingus vyrus ir moteris, kokių taip labai reikia šiam pasauliui, kuriais vieną dieną jie iš Dievo malonės gali tapti, jei galime tvirtai ir su viltimi laikytis šios vizijos, mes prisiminsime šį didingą tikslą kasdien dėl jų besiaukodamos.
Mes prisiminsime, kad siekiame tikslo ir triūsiame namuose, kad tai būtų vieta, kur mūsų vaikai galėtų susitikti su Jėzumi. Mes nepailsdamos dirbame savo monotoniškus darbus, kad sukurtume ramybės, meilės ir malonės kupiną vietą – derlingą dirvą Dievo mums patikėtų sielų atsinaujinimui.
Tai – didinga ir šlovinga Evangelijos užduotis mums, kurią įvykdyti galime darydamos tokius mažus ir visai paprastus darbus.
vertė Erika Savičenko