Gyvenime visiems mums tenka susidurti su finansiniais nepritekliais, ligomis, artimųjų netektimi, tarpusavio santykių krizėmis ar įvairiais kitais išbandymais. Dėl kilusios koronaviruso pandemijos, o dabar ir dėl prasidėjusio karo Ukrainoje, išgyvename sunkumus bei iššūkius, kokių anksčiau patirti neteko. Tačiau kad ir kas nutiktų, Dievo žodis moko mus ištinkančias bėdas pasitikti su ramybe ir džiaugsmu. Štai apaštalas Jokūbas drąsina tikinčiuosius: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2–4). Ir apaštalas Petras, mokydamas tikinčiuosius, rašo: Džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus (1 Pt 1, 6–7).
Šventajame Rašte akcentuojama tikinčiųjų ištvermė ir užgrūdintas tikėjimas, kurį apaštalas Petras laiko vertesniu už auksą. Dievui patinka, kai sudėtingose situacijose nemurmame, nepanikuojame, bet, pasitikėdami Viešpačiu Jėzumi Kristumi, išlaikome vidinę ramybę. Visuomet turime atminti, kad Jis yra Viešpats ir Jis kontroliuoja padėtį.
Apaštalų darbų knygos 12 skyriuje skaitome istoriją apie Petrą, kuris buvo suimtas ir įmestas į kalėjimą. Apaštalą, supančiotą dviem grandinėmis, saugojo keturguba sargyba po keturis kareivius, bet Petras išliko visiškai ramus ir pasitikintis Dievu. Atėjus poilsio metui, apaštalas miegojo tarp dviejų kareivių. O visą tą laiką bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui (Apd 12, 5). Dėl karštų tikinčiųjų maldų Dangiškasis Tėvas padarė didelį stebuklą – Viešpaties angelas išvedė Petrą iš kalėjimo į laisvę. Kalėjime apaštalą buvo apgaubusi antgamtinė ramybė, nes jis jau buvo išmokęs pasitikėti Dievu. Trejus su puse metų Petras vaikščiojo su Jėzumi ir matė, kaip ligoniai pagyja, netyrosios dvasios pasitraukia, o mirusieji prikeliami. Apaštalas buvo vienas iš mylimiausių Jėzaus mokinių, kuriam buvo apreikšta, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus (Mt 18, 16). Petras buvo tas, kuris, Jėzui paliepus, ėjo vandeniu ir, kol žiūrėjo į Kristų, neskendo (Mt 14, 28–31).
Tačiau prisiminkime naujatikį Petrą – tuomet apaštalas dar labai mažai pažinojo Viešpatį Jėzų ir buvo linkęs pasiduoti netikėjimui bei panikai. Evangelijos pagal Morkų 4 skyriuje skaitome istoriją apie Jėzų ir apaštalus, plaukiančius valtimi. Tuomet mokiniai išsigando didžiulės vėtros ir valtį sėmusių bangų. Sutrikę jie žadino miegantį Jėzų, šaukdami: Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?! (Mk 4, 38). Jėzus, sudraudęs vėtrą ir vėją, paklausė mokinių: Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo? (Mk 4, 40). Patyręs tokius ir panašius išmėginimus Petras užsigrūdino, išmoko pasitikėti Viešpačiu. Jo tikėjimas tapo išbandytas.
Mes visi, patirdami vargus bei sunkumus, turime mokytis išlaikyti vidinę ramybę ir džiaugtis, nes taip patiksime Viešpačiui. Kad ir kas nutiktų, žiūrėkime ne į sudėtingą situaciją, bet į Kristų. Kai audros metu Jėzus valties gale miegojo, mokiniai dar nežinojo, koks didingas Asmuo yra tarp jų. Apaštalai vienas kito klausinėjo: Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso! (Mk 4, 41). O mes žinome, ką įtikėjome! Dievo vaikai turi suprasti, kad su Jėzumi yra saugu!
Kai kurie mūsų gyvenime nutinkantys dalykai neišvengiami ir nuo mūsų nepriklauso. Vienas iš tokių – koronaviruso pandemija, kurios mes negalime atšaukti ar kaip nors panaikinti. Kitas nuo mūsų nepriklausantis įvykis – Rusijos kariniai veiksmai Ukrainos teritorijoje. Tačiau, kad ir per kokius sunkumus eitume, visus vargus turime iškęsti, pasitikėdami Kristumi. Mokykimės nebijoti ateisiančių negandų, kylančių kainų, emigrantų krizių, aplinkui kylančių karų bei karų grėsmių, bet pasilikti Viešpaties artume, malda užtarti visas situacijas ir aplinkybes. Dievo vaikų strategija – slėptis dangiškojo Tėvo arkoje. Dievo vaikai pašaukti pasilikti ramybėje ir nešti taiką kitiems: Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais (Mt 5, 9).
Apaštalų darbų knygos 12 skyriuje aprašytoje istorijoje įkalintas Petras galėjo pulti į paniką, nes karalius Erodas jau buvo nukirsdinęs Jokūbą, Jono brolį, ir apaštalui greičiausiai grėsė mirties bausmė. Bet skaitome, kad Petras, apsuptas sargybinių, ramiausiai miegojo. Jis ilsėjosi, nes savo gyvenime jau buvo pakankamai patyręs ir karšto, ir šalto. Petras jau anksčiau buvo matęs, kaip Viešpaties angelas atveria kalėjimo vartus (Apd 5, 19) ir išveda jį su kitais apaštalais į laisvę, todėl nepasidavė baimei, nerimui ar depresijai. Galbūt Petras, kaip ir apaštalas Paulius, mąstė: Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tai laimėjimas (Fil 1, 21), todėl jam nebuvo baisi mintis, kad gali tekti iškeliauti amžinybėn.
Patekę į ekstremalias, nenumatytas situacijas, prašykime Viešpatį išminties bei ramybės ir patikėkime Jam savo gyvenimo vairą. Viešpats Kristus visas situacijas mato iš dangaus ir Jam nėra neišsprendžiamų problemų. Jeigu Kristui patikėsime savo gyvenimo vairą, Jis mus saugiai nuves į dangiškojo Tėvo namus. Atminkime, kad Jėzus Kristus yra mūsų pusėje. Jis sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir užtaria mus. Apaštalas Jonas moko: Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje (1 Jn 4, 18). Jėzus yra Meilė ir Jis neleis nutikti tam, kas neatitinka Jo valios. Jeigu savo širdyje aptinkame baimę ar net pasiduodame panikai, isterijai, tai liudija, jog mūsų tikėjimas dar nėra tvirtas.
Apaštalų darbuose skaitome, kad, Jeruzalės bažnyčios pastorių Petrą įmetus į kalėjimą, bažnyčia nepasidavė netikėjimui ir baimei, bet nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui (Apd 12, 5). Galbūt pirmąją nakties dalį tikintieji karštomis, karingomis maldomis meldėsi dėl Petro išlaisvinimo, o kitą nakties dalį giedojo psalmes, himnus, dvasines giesmes, už viską dėkodami Dievui Tėvui. Bažnyčia nepasidavė nevilčiai ir panikai. Kai Petras, angelo išvestas iš kalėjimo, pasiekė Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namus, ten meldėsi daug susirinkusių tikinčiųjų (Apd 12, 12).
Pirmojo amžiaus Kristaus bažnyčia buvo užsigrūdinusi. Tokie turime būti ir mes, nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią (2 Tim 1, 7). Nebijokime sunkumų ir išmėginimų, bet naudokimės Dievo ginklais ir jais užgesinkime visas liepsnojančias piktojo strėles (Ef 6, 16). Jei pasitikėsime Viešpačiu, Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 7).
Būkime tie, kurie, eidami per sunkumus, grūdina savo tikėjimą. Dievo žodis sako, kad išbandytas tikėjimas yra brangesnis už pragaištantį auksą (1Pt 1, 7), todėl pasilikime Jėzuje, pasilikime Jo ramybėje, Jo meilėje ir Jėzaus Kristaus vardas bus išaukštintas, o dangiškojo Tėvo širdis bus pradžiuginta.