Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas... (Jobo 19, 25)
Jobo paguodos šaltinis slypėjo tame trumpame žodelyje – mano: mano Atpirkėjas, o tiksliau – mano Atpirkėjas gyvas. O, kaip šlovinga glaustis prie gyvojo Kristaus! Reikia turėti Jame savo dalį, kad galėtume Juo džiaugtis. Kas man auksas kasyklose? Ir Peru, ir Kalifornijoje žmonės prašo išmaldos duonai. Auksas piniginėje patenkins mano žemiškus poreikius, nes už jį nusipirksiu duonos. Bet jeigu Atpirkėjas neatpirktų manęs, jeigu Keršytojas neatkeršytų už mano kraują, kokia man būtų iš to nauda?
Nenurimk, kol negalėsi tikėdamas pasakyti: „Taip, aš remsiuosi į savo gyvąjį Viešpatį, Jis yra mano.“ Galbūt tu laikaisi už Jo virpančia ranka ir galvoji, kad būtų per drąsu pasakyti: „Jis gyvas ir Jis mano Atpirkėjas“; tačiau atsimink – nors tavo tikėjimas ir kaip garstyčios grūdelis, jis duoda tau teisę taip sakyti. Bet čia yra ir dar vienas žodis, išreiškiantis tvirtą Jobo pasitikėjimą: „Aš žinau.“ Sakyti „aš viliuosi“, „tikiuosi“ labai patogu: Jėzaus kaimenėje yra tūkstančiai tokių, kurie pasitiki Juo tik tiek. Vis dėlto, kad patirtum pačią tikriausią paguodą, privalai pasakyti: „Aš žinau.“
„Jeigu“, „bet“ ir „galbūt“ yra ramybės ir paguodos žudikai. Sunkiausių sielvartų metu abejonės gniuždo mus labiausiai. Kaip vapsvos jos gelia sielą. Jei mane kankina nors menkiausias įtarimas, kad Kristus nėra mano, – tai kaip actas su mirtina tulžimi. Tačiau jei žinau, kad Jėzus gyvas dėl manęs, tuomet tamsa nėra tamsi; net naktis skleidžia šviesą.
Jeigu Jobas daug amžių prieš Jėzui ateinant galėjo pasakyti: „Aš žinau“, tai ir mes šitai turime kartoti dar tvirčiau. Gink Dieve, kad mūsų užtikrintumas nebūtų be pagrindo. Kad mūsų pasitikėjimas nebūtų tuščias, kad nesiviltume nepagrįstai. Ir nelikime pasitenkinę vien tik pagrindu; nes plačiausia perspektyva atsiveria iš aukštutinių kambarių. Atpirkėjas gyvas, ir Jis iš tikrųjų mano, – koks neapsakomas džiaugsmas!
Iš knygos „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“