Skulptūra „Mama…!“. Skulptorius Romualdas Kvintas
Gegužės 25-ąją pasaulyje minima Tarptautinė dingusių vaikų diena. Su šia problema Natalja Kurčinskaja susidūrė prieš 25-erius metus, kai iš namų išėjo ir nebegrįžo jos sūnus ir sūnėnas. Patyrusi begalinį skausmą moteris kreipėsi, o vėliau ir pati prisijungė prie nevyriausybinės organizacijos „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“ veiklos. Šiandien ji yra šio centro direktorė – jau daugelį metų padeda į nelaimę patekusiems žmonėms. Apie plačią centro veiklą bei kur kreiptis dingus žmogui, patekus į prekybos žmonėmis pinkles, patyrus išnaudojimą ar smurtą ir nukentėjus nuo kitos nusikalstamos veiklos, kalbamės su Natalja Kurčinskaja.
Natalja, jau kurį laiką stebiu Jūsų veiklą, be to, matau Jus lankant Vilniaus evangelinę bažnyčią. Tad būtų labai įdomu išgirsti, kaip atėjote į šią bendruomenę?
Gimiau ir augau katalikų šeimoje, tad bažnyčia man nebuvo svetima, bet buvau „šiaudinė“ katalikė – į bažnyčią eidavau tik per šventes, per laidotuves ar norėdama užsakyti mišias, ar ką pašventinti. Dažniau katalikų bažnyčią pradėjau lankyti, kai 1997 m. gegužės 12 d. atsitiko nelaimė – į kiemą išėjo, bet namo nebegrįžo mano sūnelis (12 metų) su sūnėnu (14 metų). Prislėgta nelaimės bažnyčioje daug melsdavausi, maldaudama Dievo pagalbos ir raudodama Jo akivaizdoje...
Tuo metu mūsų šeima gyveno dideliame bute Vilniaus senamiestyje. Visai netikėtai vienas pažįstamas verslininkas pasiūlė nupirkti mūsų butą, o mums – persikelti į Pilaitę. Taip mūsų šeima su mano sergančia mama per mėnesį persikėlėme gyventi į naują butą Pilaitėje. Ten lankiau šv. Juozapo katalikų bažnyčią, bet man kažko trūko. Po mišių užlipdavau į kalniuką, sėdėdavau ten ir verkdavau: „Dieve, aš einu į bažnyčią, bet man dar blogiau... Gal aš ko nesuprantu?“ Akys vis krypdavo į pastatą, kur buvo įsikūrusi „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia (dabar – Vilniaus evangelinė bažnyčia), bet aš to dar nežinojau...
Paskutinis skausmingas įvykis, pakeitęs mano gyvenimą, nutiko tuomet, kai nuėjus išpažinties kunigas man pasakė: „Aš negaliu duoti išrišimo.“ Tuomet labai supykau: „Kas tu toks? Pats Dievas atleidžia, kai žmogus atgailauja, o tu neduodi išrišimo...“ Vėliau išgirdau, kad jį pagavo išgėrusį...
Dažnai važiuodavau pro Vilniaus evangelinę bažnyčią, bet bijodavau užeiti. Vis dėlto vieną kartą išdrįsau – atsisėdau koridoriuje ir tiesiog ten klausiausi pamokslo. Gal pusę metų nėjau į salę, sėdėdavau koridoriuje. Bet kai užėjau, Dievas iškart prie manęs prisilietė. Taip ir pasilikau čia. Tai buvo 2012-ieji metai. Kai priėjau prie pastoriaus Dariaus, jis pakvietė mane susitikti. Tuomet išpasakojau jam visą savo gyvenimą. Kartu atsivedžiau anūkėlę. Čia išmokau bendrauti tiesiogiai su Dievu, be jokių tarpininkų, mišių, kunigų, kurie „riša–atriša“... Dievas visada atleidžia, tik reikia nuoširdžiai atgailauti.
Vis dėlto nelaimė viena nevaikšto – 2014 m. mirė mano dukra...
Jūs turėjote du vaikus ir abiejų netekote?
Taip, abiejų netekau. Anūkė ėjo į pirmą klasę, kai mirė jos mama. Todėl ją auginu aš, o jos brolis (jam 26 m.) gyvena savarankiškai Olandijoje. Džiaugiuosi, kad anūkė mokosi Vilniaus krikščionių gimnazijoje, o sekmadieniais lanko Paauglių lygą.
Be to, 8-erius metus teko prižiūrėti po insulto patale išgulėjusią savo mamytę...
Jūsų gyvenimas labai sunkus...
Anksčiau galvodavau: „Dieve, už ką? Kodėl?“ Turbūt viskas dėl to, kad suprasčiau, kas aš tokia. Nieko nekaltinu. Dabar už viską dėkoju, nors anksčiau ieškojau kaltų, kaltinau save... Kai artimiau pažinau Dievą, man tapo lengviau, pradėjau kitaip gyventi ir mąstyti. Anuomet buvau vieniša, o dabar turiu su kuo pasitarti – kai išlieju širdį Dievui, man pasidaro lengviau. Dievas – pats geriausias Psichologas. Padeda Jo Žodis, bažnyčioje skambantys pamokslai.
Turbūt sunku kalbėti apie tuos 1997 metus, kai netekote sūnaus ir sūnėno...
Tai buvo pragaras... Po jų dingimo, rytais atsikėlusi, net nesišukavusi, eidavau ieškoti vaikų. Buvo labai sunku – viena diena atrodė ilga kaip metai... Vėliau kreipiausi į būrėjus – tapau priklausoma kaip nuo narkotikų. Jei vienas pasakydavo, kad sūnus jau negyvas, vadinasi, šis būrėjas blogas, ieškodavau kito, kuris pasakys, kad vaikas gyvas... Keldavau triukšmą policijoje... Kartą būrėja nurodė adresą Maskvoje, kur neva bus užkastas mano vaikas – su policija vykome ieškoti tos gatvės, namo, bet, pasirodo, ten nebuvo jokių namų, tik palapinėje benamis gyveno...
1997 m. įvairioms būrėjoms išleidau labai daug pinigų – anais laikais už tuos pinigus būčiau galėjusi nusipirkti gerą butą, bet aš neskaičiavau... Ko tik nedariau iš nevilties – pati ieškojau vaikų, samdžiau seklius, ėjau pas burtininkes. Toks buvo mano skausmo kelias. Dabar taip nebūtų – dabar tikrai tuos dingusius vaikus surastų...
Tuomet radau „Dingusių žmonių šeimų paramos centrą“, kuris buvo įsteigtas 1996 m. Nuėjau ten dėl savo problemų ir likau kaip savanorė, nes iš skausmo nebegalėjau dirbti savo versle. Iki 2001 m. padėjau ten dirbti, tvarkyti būtinus reikalus, o 2011 m. tapau šio centro direktore. Tai ne darbas, o noras padėti žmogui.
Jūsų asmeninė patirtis leido suvokti kitų skausmą, taip turbūt ir gimė noras padėti kitiems kenčiantiems?
Kai 1997 m. atėjau į centrą, ieškojau pagalbos sau – vyliausi greičiau surasti savo vaikus. Bet čia susidūriau su dar didesne kančia. Dabar suprantu kiekvieną, kurio vaikas dingsta, negrįžta namo ar atsitinka kas panašaus. Pamačiau, kad svarbu kalbėtis ir su tėvais, ir su vaikais – vaikai nėra tėvų nuosavybė. Vaikai – Dievo nuosavybė, Jis turi jiems savo kelią. Dažnai tėvai to nesupranta, kaltina visus aplinkui, bet problemos dažniausiai reikėtų ieškoti savyje. Deja, ir mano požiūris į vaikus buvo neteisingas, todėl norisi šaukti: „Nedarykite tokių klaidų: nekankinkite savo vaikų, nenorėkite, kad jie būtų pavyzdingi, jei patys tokie nebuvote.“ Kai kurie tėvai reikalauja, kad vaikas būtų pirmūnas, o jei ne – iškart bausmės... Aš irgi taip elgiausi... Toks buvo mąstymas.
Mano vaikai turėjo viską, kas geriausia. Jau 1993–1995 m. važinėjome po užsienius, valgė, ką norėjo, turėjo visokių kompiuterinių žaidimų (play station), naujausių drabužių. Man atrodė, kad tai labai gerai. Dabar matau, kad ne daiktai ar pažymiai svarbiausia, o santykis su vaiku. Kai man dingusių vaikų tėvai prieštarauja, sakydami, kad jei vaikas nesimokys, bus tik valytojas, visuomet atsakau, kad reikia įvairių specialistų – ir valytojų, ir kiemsargių, ir pardavėjų. Dievas nuves ten, kur reikia, nereikia muštruoti vaiko pagal save.
Dingusių žmonių šeimų paramos centras veikia jau trečią dešimtmetį, tad natūralu, kad jo veikla plečiasi. Gal galėtumėte trumpai ją pristatyti?
Dingusių žmonių šeimų paramos centras yra visuomeninė savarankiška, ne pelno siekianti organizacija, kurią 1996 m. įkūrė dingusių asmenų artimieji, trokštantys padėti dingusių be žinios žmonių šeimoms bei nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis ir jų artimiesiems. Centras buvo pirma nevyriausybinė organizacija Lietuvoje, pradėjusi kalbėti apie prekybos žmonėmis problemą.
Esame daugelio tarptautinių organizacijų nariai, tokių kaip: Amber Alert Europe (įsikūrusi Jungtinėse Valstijose, ją sudaro 44 nariai iš 28 šalių), tarptautinės karštosios linijos 116 000 Missing Children Europe administratoriai Lietuvoje (įsikūrusi Briuselyje, ją administruoja 32 Europos šalys), International Centre for Missing and Exploited Children (įsikūrusi JAV, ją sudaro 121 narių iš 21 šalies), Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis.
Sulaukiame daug įvairių padėkų ir įvertinimų. 2018 m. JAV ambasadorė Anne Hall man įteikė Drąsios moters apdovanojimą „Women of courage award Lithuania“, nes mano dėka tais pačiais metais kovo 14 d. buvo įdiegta tarptautinė karštoji linija – vaikų paieškos sistema Lietuvoje Amber Alert Facebook. Esu dėkinga už apdovanojimus, bet ne tai mus motyvuoja, norisi padėti nukentėjusiems žmonėms.
Šiame centre vykdomos įvairios programos. Jūs esate nevyriausybinė organizacija, tad iš kur sulaukiate paramos?
Rengiame paraiškas, įvairius projektus ir dalyvaujame Lietuvos ir užsienio valstybių skelbiamuose projektų konkursuose. Vilniaus miesto savivaldybė 2013 metais panaudos tvarka mums skyrė dideles patalpas Vilniaus pakraštyje.
Nuo 2013 m. vykdomas ilgalaikis tęstinis projektas „Sprendžiame kartu“, kurį remia Emmaus Europe. 2017 m. mūsų pastate įkurta laikinoji pastogė patiriantiems sunkumus žmonėms. Čia veikia kol kas vienintelė Lietuvoje socialinė Emmaus parduotuvė, kurioje prekiaujama Emmaus Europe grupių bei Vilniaus miesto gyventojų paaukotais naudotais daiktais (baldais, rūbais, indais, namų apyvokos prekėmis ir kt.), o gautos lėšos skiriamos Centro veikloms įgyvendinti – suteikti pagalbą socialinę grėsmę patiriantiems asmenims, prekybos žmonėmis ir smurto aukoms, benamiams, asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamos veiklos. Kiekvienas apsipirkęs mūsų socialinėje parduotuvėje prisideda prie Centro teikiamos kompleksinės pagalbos.
Mūsų centras užsiima ir prevencine, švietėjiška veikla – vedame paskaitas, seminarus moksleiviams bei dirbantiesiems su jaunimu. Didelį dėmesį skiriame iš namų bėgantiems vaikams. Džiaugiamės, kad su dalimi tokių vaikų pavyksta užmegzti ryšį – jie žino: jei nori pabėgti iš namų, gali ateiti pas mus (šypsosi).
Ir vaikai ateina?
Taip, nes mes stengiamės vaikus suprasti, nemoralizuojame: „Elkis taip ar anaip...“ Tuomet vaikas jaučiasi saugus, o pasikalbėję galime išspręsti daugelį jų problemų... Mūsų centras įsikūręs miške. Teritorija didelė, kartais čia apsilanko įvairių vaikų. Kartą, žiūriu, atėjo būrys nepilnamečių – keikiasi, rūko, mėto šiukšles... Pasiėmiau maišą ir nuėjau tų šiukšlių rinkti. Jie žiūrėjo į mane tylėdami, nes pripratę, kad suaugusieji plūstasi: „Jūs šiokie anokie, tuoj policiją iškviesiu...“, o aš jiems sakau: „Ką jūs čia veikiate? Kaip gerai, kad šiukšlių atsirado. Matot – du tušti konteineriai stovi, tai nors dabar šiukšlių pridėsiu... Už vieną tuščio konteinerio išvežimą kas savaitę tenka mokėti po 50 eurų, tai per mėnesį susidaro 200 eurų.“ „Mokate net už tuščius konteinerius?“ – nusistebėjo jie. „Taip, reikia mokėti už tai, kad atvažiuoja šiukšliavėžė“, – atsakiau. Tuomet berniukai pasiūlė: „Oi, tai gal jums iš miško šiukšlių atnešti?..“ „Žinoma, būtų gerai...“ – sutikau. Tad tąkart jie man pririnko daug maišų šiukšlių. Prisiprašiau... (šypsosi).
Pasiūliau kurią nors dieną surengti iškylą, kad jie mums apylinkes aprodytų, nusivedžiau į mūsų pastatą, parodžiau žaidimus, knygas, kurias gauname vaikams iš judėjimo Emmaus Europe. Su jais buvo ir 11 metų berniukas, dvokiantis rūkalais, bet tądien jam nieko nesakiau... Kai jie atėjo kitą dieną, nusivedžiau į mūsų parduotuvę ir pasiūliau jiems išsirinkti ką nors iškylai. O tam prasirūkiusiam mažiui pasiūliau: „Štai matai – yra visokių cigarečių. Kokio pakelio nori?“ Jis išraudo ir nustebo: „Jūs čia rimtai?“ „Taip, – palinksėjau aš, – nes tu turbūt kansarus renki arba iš tėvo kontrabandos imi. Nuo tavęs taip smirda, kad net pykina... Nupirksiu tau cigarečių, bet su viena sąlyga: rūkysi ne iškylos vietoje, o ten, už krūmų, kad nematytume. Tad rinkis.“ Tada jis atsakė: „Tai man nereikia.“ Štai taip ir pradėjome bendrauti.
Iš kur ta išmintis, Natalja, elgtis štai taip?
Kai manęs žmonės paklausia – gal esu psichologė, atsakau: „Ne, tik turiu gerą Psichologą...“ Tiesiog per gyvenimą daug ką supratau ir išmokau. Pati su savo vaikais elgiausi netinkamai, todėl dabar su kitais mokausi elgtis kitaip. Savo vaikams buvau per daug reikli, kaip ir daugelis tėvų šiandien...
Jūs manote, kad vaikai bėga iš šeimų dėl neteisingo santykio su jais?
Taip, dėl neteisingo tėvų santykio: gavę blogą pažymį, vaikai bijo net namo grįžti... Reiktų tėvų paklausti, o kaipgi jiems patiems vaikystėje sekėsi mokytis. Prisimenu, kad pati ir pameluodavau, ir mokytis ne visuomet sekėsi... Dabar anūkę drąsinu: „Sakyk man visą tiesą. Aš tau visada patarsiu, bet rinktis teks tau pačiai.“ Tik patyrusi skausmą, galiu pasakyti, kad dabar elgčiausi kitaip. Gaila, kad protingi tampame per vėlai...
Natalja, dažnai mums atrodo, kad daugiau problemų turi socialinę riziką patiriančios šeimos. Ar vaikai bėga ir iš kitokių šeimų?
Į mus kreipiasi ir pasiturintys tėvai. Visos šeimos susiduria su paauglystės sunkumais, bet svarbu neprarasti ryšio su paaugliu ir nepiršti jam savo nuostatų. Neseniai skambino viena mama iš Vilniaus privačių namų mikrorajono, prašydama pagalbos dėl savo 15-metės dukros, kuri, atrodytų, viską turi, gyvena privačiame name, rengiasi madingiausiais drabužiais ir kt., bet nesutaria su mama ir todėl su vyresne drauge pabėgo iš namų. Ji nelegaliai įsidarbino vienoje Vilniaus priemiesčio parduotuvėje, nežinia, kur apsigyveno. Mama jaudinosi, kad mergaitę apgaus. Jai atsakiau: „Jei ją apgaus, tai bus jos patirtis. Žinos, jog negalima eiti dirbti pasitikint „garbės žodžiu“, kad reikia pasirašyti sutartį.“ Paprašiau leisti man susisiekti su jos dukra. Kai paskambinau tai mergaitei, ji atsakė, kad nori pati užsidirbti pinigų, būti savarankiška. Labai ilgai su ja bendravome. Buvau tarpininkė. Kviečiau grįžti namo, nes jai buvo tik 15 metų. Pasidžiaugiau, jog nori pati užsidirbti, bet pasakiau ir tai, kokios pasekmės jos, kaip nepilnametės, laukia. Pažadėjau, kad mama nesikiš ir leis jai dirbti, kitu atveju, sakiau, kad galėsime įdarbinti savo parduotuvėje. Nors mamai buvo sunku priimti mūsų patarimus, ji sutiko pabandyti – leisti dukrai dirbti, įgyti asmeninės patirties, nors galbūt ir nelengvos. „Kai dukra grįš namo, nebarkite, – sakiau jai, – bet apkabinkite, susėskite prie stalo, išgerkite arbatos ir pasikalbėkite. Nespauskite jos, leiskite jai dirbti. Pažiūrėsite, kiek ji užsidirbs... Galbūt po vasaros ji grįš į mokslus. Tegul pati paskaičiuoja, kas jai naudingiau. Džiaukitės, kad ji grįžta namo, kad užsidirba pinigų.“ Vėliau mergaitė skambino ir dėkojo už pagalbą. Tokių atvejų ne vienas... Tad labai svarbu su vaiku rasti bendrą kalbą.
Vadinasi, tėvus reikia mokyti bendrauti su savo vaikais...
Taip, dažnai mes, tėvai, manome esą labai protingi, o kokie buvome vaikystėje – nebeprisimename... Tikrai nebuvo taip, kad gimėme šventi ir darėme viską, kaip reikia. Dažnai tėvai reikalauja iš savo vaikų to, ko patiems pasiekti nepavyko...
Vaiko dingimas – didelis skausmas. Ar daug vaikų dingsta? Kiek skambučių per dieną jūsų centras sulaukia?
2021 m. telefonu 116000 sulaukėme 190 skambučių dėl dingusių vaikų. Kiekvienas toks skambutis – tai žmogaus tragedija. Dabar viskas pasikeitę – tą pačią dieną, kai gaunamas pranešimas, policija pradeda tyrimą ir paiešką, jei reikia, pakeliami net sraigtasparniai. Manau, kad mano sūnus ir sūnėnas, jei tai būtų nutikę šiandien, tikrai būtų rasti.
Dabar veikia daug nemokamų telefono linijų. Nemokama pagalbos linija įvairiais klausimais – nuo dingimo iki smurto ir kt. problemų – 8 800 261 61 praėjusiais metais sulaukė 83 skambučių. Karštoji nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis ir seksualinę prievartą 24/7 linija 8 800 91119 (Lietuvoje), +370 616 91119 (skambinant iš užsienio) – 46 skambučiai. Vaizdo pokalbių programa „Skype“, missing.lt vaizdo skambučiai – 45 atvejai.
Darbo išties nemažai. Ar daug žmonių dirba jūsų centre?
Darbas nėra pelningas, todėl žmonės dažnai keičiasi. Pasilieka tik tikrai norintys dirbti. Turime ir savanorių – jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Visus priimame, mokome, kaip dirbti.
Puiku, kad yra įkurta daug įvairių organizacijų, centrų, gaunamos paramos. Jei būtų vykdomas nuoseklus darbas, o ne tik pagalba maistu, rezultatai būtų dar geresni. Problemas reikia spręsti žvelgiant plačiau, darbo tikrai nemažai. Lietuvoje daug problemų – prekyba žmonėmis, žmonių išnaudojimas, dingimas, seksualinis išnaudojimas, smurtas artimoje aplinkoje...
Tačiau dažnai žmonės bijo kreiptis pagalbos, nes mūsų visuomenėje labai gaji žmonių baimė – „Ką žmonės pasakys?“ Nieko taip nebijo, kaip artimųjų nuomonės. Pamenu, kaip mama paskambino, kad dingo mergaitė, bet prašė niekam nepranešti, nes bijojo, ką pasakys giminės... Policijai ji pranešė tik po dviejų dienų. Deja, mergaitė buvo rasta negyva... Neleido pranešti policijai ir pavėlavo...
Galbūt mokykla galėtų padėti spręsti vaikų problemas – turiu omenyje psichologinę pagalbą jaunimui?
Mokyklose daug patyčių ir smurto. Vaikai turi savo teises, bet nežino savo pareigų – kankina savo tėvus, manipuliuoja. Skaudu, kad mokykloje vaikai rūko prie direktoriaus langų, o mokytoją gali iškoneveikti ir už tai nesulaukia jokių pasekmių... Mokykla turėtų būti vaikui kaip namai. Jei vaikui gerai mokykloje, jam bus gerai ir namuose. Anksčiau buvo gąsdinama policija, o dabar – vaikų teisėmis ir psichologais.
Kai bendraujate su žmonėmis, kalbate ir apie Dievą?
Beveik visada pokalbis natūraliai nukrypsta apie Dievą, bet nieko nebrukame. Žmonės tiesiog patys pradeda analizuoti savo gyvenimą, pamato savo klaidas...
Jūsų centras daug dėmesio skiria vaikams. O kaip su suaugusiais?
Jiems taip pat padedame, bet su suaugusiais sunkiau. Jei žmogus užaugo socialinės rizikos šeimoje ir negavo deramo dėmesio, tai jis girtauja kaip ir jo tėvai. Mūsų rengiamus kursus, kur skaitomos paskaitos ir bendraujama, jau lankė apie 500 vaikų iš tokių šeimų. Dabar jaunimas kitoks – stačia galva nebevažiuoja į užsienį, nors vis dar pasitaiko ir tokių atvejų: nusikaltėliai išveža benamius autobusiuku, kad ten vergautų, apgauna, nes šie nemoka užsienio kalbos... Todėl stengiamės tokių šeimų vaikams suteikti žinių. Dažnai apgaunami ir žmonės iš kaimų – jiems siūlomas darbas be sutarties Lietuvoje. Yra ir tokio „įteisinto išnaudojimo“ atvejų, kai agentūra sudaro su žmogumi sutartį, legaliai išveža jį dirbti į užsienį, žadėdami, kad bus vertėjas iš Lietuvos, bet ten jie dirba vos 2 mėnesius ir tuo pačiu mikroautobusu grąžinami atgal kaip neva netinkami darbininkai. Tuomet agentūra veža kitus, bet ir vėl tik 2 mėnesiams... Atlyginimas nedidelis, dar ir agentūrai tenka sumokėti, tad jiems beveik nieko nelieka... Tik agentūros iš to pasipelno. Gerai, kad dabar jau mažiau atvejų, kaip būdavo anksčiau, kad išveždavo į plantacijas ar žmonės dingdavo be žinios.
Yra įvairių prekybos žmonėmis formų. Kartais jaunos mergaitės patenka į seksualinę vergystę. Suaugę žmonės, net ir vaikai, įtraukiami į kontrabandos gabenimą. Nežinome, ar moterys nėra išnaudojamos surogatinei motinystei. Ateityje gali išlįsti daug naujų dalykų. Vis pasigirsta apie migrantų, ypač iš trečiųjų šalių, išnaudojimą. Anksčiau Lietuva buvo tranzito šalis, o dabar žmonės išnaudojami ir pas mus, ypač statybų sektoriuje. Daug yra Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano piliečių išnaudojimo atvejų. Pavyzdžiui, neseniai kreipėsi mūrininkas su patirtimi, kuris vietoj žadėtų 2000 eurų gauna vos 800 eurų. Jis kreipėsi, nes buvo pažadėta apmokėti ir buto nuomą, bet 2 mėn. apmokėjo, o daugiau nebemoka. Tokius atvejus sprendžia Darbo ginčų komisija.
Yra verslininkų, kurie įsteigia įmonę Lietuvoje, bet dirba Vokietijai ir ten plėtoja savo verslą. Jie samdo žmones iš Baltarusijos, Ukrainos, per Migracijos tarnybą šie žmonės gauna leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ir gali vykti į bet kurią Europos Sąjungos šalį. Tada verslininkas pasiima juos į Vokietiją, pažadėdamas gerą atlyginimą, bet moka minimumą. Vienas iš tokių apgautų žmonių kreipėsi į mus. Pradėjome tyrimą, bet tyrėjas parašė atsakymą, kad tai darbo santykiai ir reikia kreiptis į Darbo inspekciją. Kadangi tas žmogus moka tik rusų kalbą, padėjome jam pateikti prašymą į Valstybinę darbo inspekciją, į Ginčų komisiją prie SADM. Atvažiavo darbdaviui atstovaujantis advokatas. Ginčų komisija pasiūlė darbininkui išmokėti skolą – 2 200 eurų ir išteisinti darbdavį. Tas, kuris išnaudoja žmones, turi brangų advokatą, o apgautasis nenori bylinėtis 3–4 metus... Minėtas baltarusis labai dėkojo, kad atgavo bent tuos pinigus.
Nemažai panašių problemų teismų sistemoje, labai išpūsta biurokratija, sudėtinga gauti pagalbą... Todėl ir kuriamos nevyriausybinės organizacijos, kurios gali padėti, – mes žinome įstatymus ir pagal juos dirbame.
Nuo 2014 m. pradžios Lietuvoje veikia ir tarptautinis nemokamas pagalbos telefonas 116000, skirtas pranešimams apie dingusius vaikus. Ši karštoji linija 24/7 veikia visoje Europoje, taip pat Ukrainoje, Albanijoje. Šiuo numeriu pranešus apie vaiko dingimą, teisėsaugos institucijos iškart išsiunčia ir „Ambert Alert“ sistemos žinutę per feisbuką, prašydamos visuomenės pagalbos. Neseniai dingo 16-os metų lietuvaitė. Per 24 val. nustatėme, kur mergaitė atsidūrė. Jos nuotraukos tuoj pat pateko prokurorui, ir mergaitė buvo rasta kažkokiame Italijos pasienio hostelyje.
O istorija buvo tokia: 16-os metų mergina feisbuke susipažino su jaunuoliu, kuris pasiūlė vykti į ekskursiją į Italiją. Ji buvo šokėja ir turėjo oficialų tėvų leidimą išvykti iš Lietuvos. Pasakė mamai, kad eina nakvoti pas draugę. Mama pasitikėjo, nes pažinojo tą šeimą, be to, tai patvirtino ir draugės tėvai, nors patys savaitgaliui išvažiavo į sodą. Kai pirmadienį mergaitė negrįžo namo iš mokyklos, mama sužinojo, kad ir mokykloje jos nebuvo. Draugė, priremta prie sienos, prisipažino, kad mergaitė išvažiavo į Italiją. Mama tuoj pat kreipėsi į policiją ir į mus, viskas vyko operatyviai – per 24 valandas ji buvo rasta kažkokiame Italijos pasienio hostelyje, netoli Portugalijos. Su ja buvo ne tik jaunuolis iš Lietuvos, bet ir kažkoks Karlosas, kuris neva ketino ją supažindinti su tėvais iš Portugalijos. Atvažiavusi policija iškart juos areštavo. Per 48 val. viskas buvo išaiškinta ir mergaitė buvo grąžinta į Lietuvą. Jei būtų laikytasi biurokratinių įstatymų, kad dėl dingimo reikia kreiptis per 30 parų ir laukti atsakymo, tos mergaitės jau seniai nebūtų – būtų išvežta į kokius nors viešnamius, ir kas kur ją rastų? Todėl ir buvo įsteigta tarptautinė karštoji linija 116000, kuri veikia daug greičiau. Mes iškart galime ieškoti dingusio vaiko, nes brangi kiekviena minutė. Ši mergaitė skrido į Italijos sostinę, o atsirado kažkur prie pasienio. Policija, visus sulaikiusi, palydėjo mergaitę į oro uostą, mamai reikėjo tik už bilietus sumokėti. Kai mergaitei reikėjo persėsti į kitą lėktuvą Vokietijoje – ten ją irgi pasitiko policija, kuri palydėjo ją iki į Lietuvą skrendančio lėktuvo. Vilniuje mergaitę pasitiko mama, kuri be galo mums dėkojo.
O kaip jaunam žmogui atsirinkti draugus internete? Juk vaikai ten mirksta kaip baloje...
Deja, kol kas vaistų nuo interneto nėra. Vyksta atkakli kova. Vaiką reikia mokyti, bet pagundos internete didelės. Svarbu nuo mažens su vaiku kalbėtis visomis temomis – net ir apie seksą. Reikia atsargiai į viską žiūrėti ir apie viską kalbėtis. Vaikams visada aiškinu kaip suaugusiems.
Kiekvieną dieną susiduriate su problemomis, neteisybe. Kur semiatės stiprybės?
Mes negalime sureguliuoti, kad visur būtų teisybė. Kadangi aš atradau gerą, amžinąjį Psichologą, tai pasitikiu Juo. Kai man sunku, remiuosi į Jį. Žinau, kad Dievas gailestingas ir mylintis.
Gyvenime turime mokytis, keistis. Leisdamas problemoms ateiti į mūsų gyvenimą, Dievas nori parodyti, jog su mumis kažkas ne taip, kad mums reikia keistis. Kiekvieną rytą su bendradarbiais meldžiamės, išpažindami, kad yra Tas, kuris rūpinasi kiekvienu iš mūsų ir niekada mūsų neapleis. Deja, tai suprantame ne iš karto – daug batų reikia sunešioti... Man turbūt reikėjo visų tų sunkumų, kad suprasčiau, jog Jis man tiesia kelią. Kitaip nieko gyvenime nebūčiau supratusi... Dabar žinau, kad Dievas skyrė man atlikti tam tikrus darbus...
Kuo šiandien džiaugiatės?
Džiaugiuosi, kad auga gera pamaina – turime tris jaunas darbuotojas, kurios tikrai gali perimti mano darbą. Pats didžiausias apdovanojimas, kai paskambina buvusi paauglė, dabar jau pati auginanti vaikus, ir padėkoja už suteiktą pagalbą anuomet, kai prieš 20 metų klaidžiojo klystkeliais... Tuomet džiaugiesi, kad ne veltui darbuojiesi.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį ir neįkainojamą darbą.
Daugiau informacijos, kaip padėti asmenims, patekusiems į nelaimę, rasite puslapyje www.missing.lt
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
Redakcijos prierašas: Interviu parengtas prieš karą Ukrainoje. Šiuo metu sparčiai augant pabėgėlių skaičiui iš Ukrainos Dingusių žmonių šeimų paramos centras aktyviai bendrauja su pabėgėliais, kviesdamas žmones kreiptis dėl dingusių vaikų ir prekybos žmonėmis. Ypač pažeidžiamos yra moterys. www.missing.lt puslapyje rašoma apie naują pagalbos telefoną 1809 – kasdien veiks emocinės paramos linija rusų kalba.