Lygiai prieš tris mėnesius užsimezgė mūsų draugystė su Tania ir jos šeima. Prasidėjus karui Ukrainoje apstulbę stebėjome baisius įvykius, aptarinėjome juos namuose, darbe. Taip norėjosi kaip nors prisidėti, kad bent kiek šiems nuskriaustiems žmonėms būtų lengviau. Pasitarę su vyru nusprendėme prisijungti prie #Stiprūskartu iniciatyvos ir atverti savo namus ukrainiečiams. Tiesdami pagalbos ranką negalvojome, o kaipgi viskas bus, ar pavyks sklandžiai dalintis namais, sutarti. Žinojome, kad namuose ir širdyje vietos pakaks. Tik pasvajojau, kad būtų šaunu, jeigu apsigyventų šeima su mažamečiais vaikais, kad mūsų šešiametė Guoda turėtų draugą.
Tania ir jos šeima iš tiesų tapo mūsų draugais. Mes kartu auginame daržoves šiltnamyje (iš tiesų labiau Tania augina, mes tik valgome, valandų valandas kalbamės, kartais kartu gaminame, vieni kitus vaišiname, švenčiame gimtadienius. Kartą, kai Guoda sirgo ir negalėjo eiti į darželį, Tania ją prižiūrėjo. Kai prieš savaitę su vyru naktį grįžome iš kelionės, mūsų laukė garuojantis ukrainietiškų barščių puodas. Vakar, kai su Tania smagiai besišnekučiuodamos ruošėme sūdytų krapų atsargas, pagalvojau, kad man sunku įsivaizduoti gyvenimą be jų šeimos, bus labai liūdna, kai išvyks.
O apie mergaičių – Guodos ir Vasilisos – draugystę galėčiau rašyti ir rašyti. Guodos svajonė nuolat šalia turėti draugę išsipildė. Daug kas klausia, kaip jos susikalba. Net nežinau, kaip paaiškinti – jos kažkaip susikalba. Dabar kartais Vasilisa paklausia lietuviškai, Guoda atsako rusiškai. Dabar viską joms perkame po lygiai – skanėstus, lauktuves – kaipgi kitaip, jos tarsi seserys.
Rašydama šį tekstuką norėjau pasidalinti gražia mūsų patirtimi. Vis tenka išgirsti apie nemalonias situacijas, į kurias patenka lietuviai, atvėrę savo namų duris ukrainiečiams, o taip norisi daugiau kalbėti apie gerus dalykus. Dalintis savo namais – tai daugiausia, ką galėjome padaryti dėl kitų žmonių. Savo sprendimu džiaugiamės. Ir žinome, kad mums labai pasisekė, jog mūsų namuose apsigyveno Tanios šeima.
Vaida Urniežienė kartu su Tatjana Kalijan ir Renaldu Urniežiumi.