Susitiko dvi giminaitės. Viena – senyvo amžiaus moteris, kita – jauna. Kiekviena iš jų patyrė stebuklą. Vyresnioji – jos vardas Elžbieta – visą gyvenimą negalėjo susilaukti vaikų ir štai senatvėje pastojo. Antroji vardu Marija buvo apgaubta Aukščiausiojo galybės ir pradėjo lauktis žmonijos Gelbėtojo.
Marija atvyko pas savo giminaitę, nes Dievo angelas, paskelbęs jai apie ypatingą jos pašaukimą, pranešė, jog Elžbieta, kuri negalėjo turėti vaikų, pradėjo sūnų senatvėje.
Moterims susitikus, Dievo Dvasia Elžbietai apreiškė, kad ją aplanko Kristaus motina, o Marija, išgirdusi Elžbietos žodžius, ėmė garbinti Kūrėją ir dėkoti už išsipildantį tolimoje praeityje protėviams duotą pažadą: Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius (Evangelijos pagal Luką 1 skyriaus 54–55 eilutės).
Koks pažadas buvo duotas protėviui Abraomui, kurio per daugybę šimtmečių nepamiršo jo palikuonys ir kurį prisiminė Marija, šlovindama Kūrėją Elžbietos namuose? Ar mums, gyvenantiems dvidešimt pirmame amžiuje, tai aktualu?
Pirmojoje Senojo Testamento knygoje skaitome Abraomui Kūrėjo ištartus žodžius: Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės (Pradžios knygos 12 skyriaus 1–3 eilutės).
Ar suvokiame, jog tolimoje senovėje Kūrėjo duotas pažadas yra skirtas ir mums? Atrodytų – kokiu būdu, juk Abraomas yra tik hebrajų bei arabų protėvis?
Tačiau Kūrėjas jam pasakė: tavyje bus palaimintos visos žemės giminės. Ši trumpa frazė suteikia nepajudinamą viltį visoms žemės giminėms, visoms tautoms. Kūrėjo žodžiai yra nepajudinami. Ką Jis pasako, tą ir įvykdo. Dievas Sūnus tapo žmogumi – žmonijos istorijoje įvyko ypatingas stebuklas, kad išsipildytų Abraomui duotas pažadas, ir kiekvienas bet kurios tautos žmogus, patikėjęs Jėzaus Kristaus auka už žmonių nuodėmes bei Jo prisikėlimu iš mirusiųjų, būtų iš tiesų palaimintas – išvaduotas iš melo vergystės.