Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai (Romiečiams 8, 16).
Daugybė vyrų ir moterų šiandien ieško psichologų pagalbos, prisipažindami jaučią tuštumą ir nevisavertiškumą. Kiekvienas siekia būti „sveika, darni asmenybė“. Manyčiau, kad sugrįžimas prie teisingų santykių su Dievu itin reikšmingas – ir ne tik tokiais atvejais. Turime labai rimtai tai apsvarstyti, išnagrinėti ir melstis.
Slėpiningu Dievo Dvasios veikimu per atgimimą iš aukšto į kiekvieno tikinčiojo širdį giliai įsismelkia tai, ką Petras pavadina „dieviškąja prigimtimi“, ir ji įsikuria tenai visam laikui. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo, nes pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai (Romiečiams 8, 9. 16).
Tik toks ir ne kitoks yra tikras krikščionis. Krikštas, konfirmacija, sakramentų priėmimas, bažnyčios narystė – visi tie dalykai visiškai nieko nereiškia, jei Dievas nėra atlikęs svarbiausio veiksmo – atgimdymo iš aukšto!
Religiniai išoriniai dalykai gali turėti prasmę sielai, kurioje jau gyvena Dievas, o visiems kitiems jie tebus beverčiai, nenaudingi dalykai, kurie netgi gali virsti pinklėmis, įviliojančiomis į apgaulingą būseną, sukuriančiomis netikrą, pragaištingą saugumo jausmą.
Atsidėjęs saugok savo širdį – tai ne tik išmintingas posakis, bet rimtas priesakas, duotas mums To, kuris mumis rūpinasi visų labiausiai!