Iš kur Abraomas sėmėsi jėgų ir tikėjimo paaukoti ant aukuro savo sūnų?
Abraomas pasiryžo paaukoti savo sūnų, kuris buvo jo pažado sūnus, ne todėl, kad tai atrodė prasminga, to reikalavo įstatymas ar kad pažadas jam nieko nereiškė. Abraomo paklusnumas tą dieną nebuvo ir savipagalbos pokalbio vaisius. Jis buvo pasirengęs įbesti ašmenis į savo sūnų, nes suprato, kad Dievas prikels Izaoką net iš mirties (Hbr 11, 19). Dievas kalbėjo tai, kas dar nebuvo įvykę, ir Jis nėra žmogus, kad meluotų [...]. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? (Sk 23, 19).
Abraomas tikėjo, kad balsas, pašaukęs jį į Kanaaną, buvo prisikėlimo Viešpaties balsas, pasakęs: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius (Jn 11, 25–26). Abraomui tai reiškė labai daug ir pakeitė visą Jo gyvenimą.
Jis matė Jėzaus dieną
Abraomas patikėjo jam kalbėjusiu Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu (Pr 15, 6; Jok 2, 23). Dievo nurodymu Sandoros tikėjimo tėvas paguldė savo pažado sūnų ant kalvos, kuri vėliau bus žinoma kaip Jeruzalė, aukuro. 22-asis Pradžios knygos skyrius, kuriame Dievas ragina Abraomą paaukoti savo sūnų, – nemalonus epizodas, sudrebinantis mūsų supratimą apie tai, kas yra Dievo gerumas ir kokia paklusnumo Jam kaina.
Prisiminkime viską, ką Abraomas patyrė iki tol, kol atėjo žodis leisti mirčiai praryti išsipildžiusį pažadą ant aukuro. Prisiminkime visas jo dvejones, laukimą, visas klajones tarp Chaldėjos ir Kanaano ir pamąstykime – kokį Dievą Abraomas pažinojo, kad pasiryžo įvykdyti tokį pribloškiantį Jo įsakymą: Jis tarė jam: „Abraomai!“ Tas atsiliepė: „Aš čia!“ Tada Jis tarė: „Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!“ (Pr 22, 1–2).
Šventasis Raštas sako: Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi (Jn 8, 56). Ką matė ir žinojo Abraomas? Šis pagyvenęs vyras surišo savo sūnų ant Morijos kalno ne todėl, kad Biblijoje perskaitė kažką mielo. Ne, jo apreiškimas kilo iš susitikimų, kurie vėliau bus surašyti į mūsų skaitomą Bibliją. Abraomas pažinojo Dievą.
Jis visiškai pasikliovė Dievu, kuris išlaisvino jį iš apgaulingų velnio melų, ir pasiryžo pasitikėti Jo žodžiu, rizikuodamas viskuo, ką turėjo, net savo brangaus sūnaus gyvybe. Šis pasitikėjimas šio vyro gyvenime išraižė gražų liudijimą, kuris pranašiškai kalba apie toli ateityje išsipildysiančius šventus pažadus.
Su dėkingumu apmąstydami Kristaus mirtį ant kryžiaus ir Jo prisikėlimą, paklauskime savęs, ar mūsų širdys taip tvirtai pasitiki Viešpačiu, kaip Juo pasitikėjo tas žmogus iš Ūro.
Prisikėlimo Dievas
Atrodytų siaubinga situacija netikėtai pasikeičia – Abraomo ir Izaoko laikas ant tos aukojimo kalvos baigėsi tuo, kad Abraomas tą kalnagūbrį pavadino „Morija“ (Viešpats mato; Jis pasirūpins), taip primindamas visoms ateinančioms kartoms tai, kas ten vyko ir kas dar įvyks: Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai (Pr 22, 8–14).
Tą dieną Izaokas turėjo mirti ne tam, kad Dievo pažadai išsipildytų ateityje. Ant tos kuklios kalvos, kur Sandoros tėvas atsivedė savo pažado sūnų, o šis ant savo pečių nešė ir malkas deginamajai aukai, bus pralietas daug brangesnis kraujas – jis ir užtikrins, kad pažadai išsipildys. Tą dieną, kai Abraomas pamatė netoliese aviną, ragais įstrigusį į tankų krūmokšnį, Sandoros sūnus buvo išgelbėtas (Pr 22, 8. 13).
Daug vėliau pažadėtasis Avinėlis eis Izaoko pėdomis, tik šįkart Sandoros Sūnaus nebus pasigailėta. Tas Sūnus, didysis Izaokas, mirtimi sunaikins tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią (Hbr 2, 14), ir išplėš mirties ir pragaro raktus (Apr 1, 18), kad užtikrintų amžinąjį gyvenimą ir pergalę visiems, kurie tiki, kaip tikėjo Abraomas. Viešpats parūpino Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę (Jn 1, 29), ir Liūtą iš Judo giminės (Apr 5, 5), kuris nugalėjo ir valdys tautas nuo to paties kalnagūbrio, Morijos kalno, ant kurio nuskambėjo pažadas, kad Viešpats pasirūpins, ir ant kurio vykę įvykiai pranašiškai kalbėjo apie didžiąją Auką.
Viską keičianti realybė
Šventajame Rašte Jėzaus kryžius neatsiejamas nuo antrojo Jo atėjimo. Pirmojo laiško korintiečiams pabaigoje užrašytas apaštalo Pauliaus šauksmas atkartoja Dvasios ir sužadėtinės kvietimą: „Maranata! Viešpats atėjo. Viešpats ateina. Mūsų Viešpatie, ateik!“ (Apr 22, 17; 1 Kor 16, 22). Visas Šventasis Raštas liudija apie Jį (žr. Lk 24, 27. 44–49), o Šventojo Rašto žodžiuose apreikštas Kristus įgalina mus priimti sprendimus, kurie yra prasmingi tik tuo atveju, jei Jis ateis prikelti mūsų iš numirusių.
Tą nuostabią akimirką, kurią verta paminėti kiekvieną kartą, kai skelbiame Evangeliją (Mt 26, 13), jaunai moteriai, mačiusiai, kaip Jėzus prikėlė jau kape buvusį jos mirusį brolį Lozorių, buvo numestas centas. Staiga pasirodė, kad smėlis, byrantis šio amžiaus smėlio laikrodyje, tuoj išbyrės. Jos dienos atrodė suskaičiuotos. Jo dienos atrodė suskaičiuotos.
Tą akimirką visi pasaulio rūpesčiai (Mt 13, 22; Mk 4, 19) atrodė nereikšmingi. Ji matė savo ateitį anapus mirties, ir tai suteikė jai jėgų atnešti ir sudaužyti tai, ką turėjo brangiausia – savo „Izaoką“. Marijos išlietas aliejus (jos saugumo garantas) patepė Jėzų laidotuvėms ir palaimino Jį įvykdyti užduotį – sutraiškyti gyvatei galvą (Pr 3, 15).
Kai prisimename Kristaus mirtį ir Jo prisikėlimą, išpažinkime apaštalų tikėjimą: Viešpats atėjo ir vėl ateina. Ir te šis išpažinimas mus įkvepia eiti tuo pačiu keliu, kokiu ėjo jie: nė vienas mokinys, matęs Judo išdavystę ir išgyvenęs Jėzaus mirtį, o po to vėl sutikęs Mokytoją ant Galilėjos ežero kranto, negrįžo prie savo įprastos veiklos. Prisikėlimas pakeitė kiekvieno iš jų gyvenimą, kiekvieno jų vertybes. Te mintys apie Jo mirtį ir prisikėlimą keičia ir mūsų gyvenimą.
vertė Žaneta Martingale