O visa tai iš Dievo, kuris per Kristų sutaikė su savimi... (2 Korintiečiams 5, 18).
Paulius ragino atėniečius, primindamas jiems, kad Dievas yra visai netoli kiekvieno iš jų, kad Jame jie gyvena, juda ir yra. Ir vis dėlto, mąstydami apie Dievą, žmonės Jį įsivaizduoja esantį toliau už pačią tolimiausią žvaigždę. Tiesa ta, kad Jis yra arčiau, nei patys sau esame.
Ar gali sąmoningas nusidėjėlis kaip nors nutiesti tiltą per tą didžiulę ir gilią prarają, skiriančią jį nuo Dievo? Atsakymas: negali. Užtat šlovinga krikščionių žinia skelbia, kad tą jau padarė Kristus! Savo kryžiaus krauju Jis visa sutaikino su savimi: Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, Dievas dabar sutaikė Jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti (Kolosiečiams 1, 21–22).
Atgimdami iš aukšto mes tampame dieviškos prigimties dalininkais. Prasideda nepanašumo tarp Dievo ir mūsų panaikinimo darbas, kuris tęsiasi pašventinančiu Šventosios Dvasios veikimu tol, kol Dievas būna patenkintas.
Tokia štai teologija, bet net ir atgimusią sielą kartais kamuoja jausmas, kad Dievas yra toli nuo jos. Vyk tą blogį kuo toliau nuo savęs, tikėk, ir Dievo artumo pojūtis bus atkurtas. Suprasi, kad Dievas niekada nė nebuvo nutolęs.
Iš A. W. Tozer knygos „Atsinaujinti diena iš dienos“