Pirmojo amžiaus pradžioje Izraelyje buvo daug Šventojo Rašto mokytojų. Vieni iškilesni, kiti mažiau žinomi. Dauguma iš jų turėjo savo pasekėjų grupeles – jaunų vyrų, norinčių suprasti Kūrėjo įsakymus ir išmokti jų laikytis. Tie mokytojai aiškino ir rodė, kokių tradicijų reikia laikytis, kad patiktum Kūrėjui. Tuo metu Galilėjoje (vienoje iš Izraelio provincijų) pasirodė naujas Dievo žodžio mokytojas – Jėzus iš Nazareto. Jis pats nebuvo baigęs specialių mokslų, bet jo pasiklausyti susirinkdavo didelės minios žmonių. Buvo stebuklingai pagydomi įvairiomis ligomis sergantys – raupsuotieji, luoši, akli, kurčnebyliai, išlaisvinami demonų apsėstieji. Uolūs tėvų tradicijų puoselėtojai įtariai stebėjo šį jauną vyrą. Jis, kaip ir kiti Dievo žodžio mokytojai, turėjo būrelį pasekėjų, bet jo pasiklausyti ateidavo ir žmonės, kuriuos kiti mokytojai varydavo šalin. Tai buvo muitininkai, dažniausiai dėl savanaudiškų tikslų tarnaujantys okupacinei Romos imperijos valdžiai, renkantys mokesčius iš savo tautiečių, ir Dievo įsakymų nesilaikantys nusidėjėliai. Jėzus juos priimdavo ir su jais valgydavo.
Tai kėlė pasipiktinimą uoliems ritualinių švaros įsakymų vykdytojams, tad jie murmėjo. Jėzus juos piktino ne tik tuo, kad priimdavo, visuomenės požiūriu, niekam tikusius žmones. Septintąją savaitės dieną, kai Dievo įstatymas draudžia dirbti bet kokius darbus, Jėzus gydė ligonius. Jis sėsdavo prie stalo neatlikęs ritualinio rankų nusiplovimo ir mokė žmones, kad valgymas, neatlikus tos apeigos, nesuteršia. Tačiau jis bekompromisiškai pasisakydavo skyrybų klausimu ir uoliausiems tradicijų puoselėtojams kalbėjo apie jų veidmainystę. Vienais atvejais religingiems amžininkams Jėzus atrodė nesilaikantis tradicijų, kitais atvejais nesuvokiamai griežtas. Jis nemoralizavo, bet kiekvieną jo klausantį atvesdavo prie gilaus vidinio pasirinkimo.
Šiandien, skaitant evangelijas, lengva tapti palaikančiais muitininkus bei nusidėjėlius ir niekinančiais religinguosius Jėzaus amžininkus. Net žodis „fariziejus“ tapo paniekinančiu, nors anais laikais fariziejai buvo gerbiami visuomenės nariai. Tačiau Jėzus jų neniekino. Jis atsakydavo į jų klausimus, pateikdamas palyginimus iš jų gyvenimo, kad jie pamatytų tikrąją savo padėtį Kūrėjo akyse. Tik tuomet, kai tie žmonės visiškai atsiribojo nuo jo žodžių, Jėzus pasakė jiems labai skausmingą ištarmę: Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o paliekate, kas Įstatyme svarbiau, – teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą (Evangelijos pagal Matą 23 skyriaus 23 eilutė).