„Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.”
(Kolosiečiams 3, 13)
Netikiu, kad įsižeidusi dvasia galėtų pasilikti mylinčioje širdyje. Daugybėje konferencijų ir per šimtus pokalbių daug kartų esu girdėjęs žmones sakant: „Mane piktina tai ir tai...“ „Jaučiuosi įsižeidęs dėl to ar ano.“ Tačiau tokių žodžių nesu girdėjęs iš lūpų žmogaus, sąmoningai pasirinkusio gyventi Kristaus pergalėje!
Prieš pasipiktinimui apimant širdį, iš jos pirmiausia dingsta meilė, į ją įsimeta kartėlis. Apkartusi siela susidarys ištisą sąrašą menkų nusižengimų, kuriais piktinsis ir prižiūrės nenuleisdama akių, kaip kad meška prižiūri savo meškiukus.
Vos keli įžeidimai yra labiau liūdinantys už tai, ką tikėjimą išpažįstantis krikščionis pavadina savo tariamų teisių gynimu, kai su apmaudu priešinasi bet kokiam mėginimui jas pažeisti. Toks krikščionis iš tikro nėra priėmęs kryžiaus kelio. Jis nepažįsta romumo ir nuolankumo malonės.
Vienintelis vaistas šiuo atveju yra mirtis sau ir pakilimas su Kristumi naujam gyvenimui. Žmogus, kuris Dievo valią išsikelia kaip siekiamybę, pasieks savo tikslą – tačiau ne save gindamas, o veikiau savęs išsižadėdamas.
Tik tada jam bus visiškai nesvarbu, kaip su juo elgiasi kiti. Jis bus ramus bet kuriuo atveju. Dievo valia įvykdyta – ir nei keiksmai, nei komplimentai jo nejaudina, nes jis ieško visai ne jų, o tik žiūri, kaip bet kuria kaina įvykdyti Dievo valią. Jei vis dėlto atsirastų kažkas, kas mėgautųsi tokį pargriovęs ir prispaudęs, jis vis tiek liks patenkintas savimi ir nepuls įsižeidinėti, nes nesiekia prasimušti, o veikiau įvykdyti Dievo valią.
Žurnalas „Gyvieji šaltiniai“