Jėzus iš Nazareto kalbėdamas savo pasekėjams pavadino juos žemės druska. Tais laikais druska buvo pagrindinis ir turbūt vienintelis konservantas, naudotas maisto produktams nuo gedimo apsaugoti. Vadindamas savo mokinius žemės druska, Jėzus kalba apie jų pašaukimą apsaugoti visuomenę nuo degradacijos.
Pavadindamas juos žemės druska, Jėzus iš karto perspėjo ir apie gresiantį pavojų tapti druska, praradusia sūrumą, kitais žodžiais tariant, druska, kuri nebeapsaugo nuo sugedimo. Kaip gali atsitikti, kad Kristaus mokiniai praras Kūrėjo jiems suteiktą savybę ir nebestabdys moralinio visuomenės gedimo?
Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad Jėzus kviečia savo pasekėjus tapti moralistais, nuolatos mokančiais šalia esančius, o nustoję tai daryti jie tampa sūrumą praradusia druska.
Tačiau skaitant Naująjį Testamentą graikų kalba, kuria jis ir buvo parašytas, šiuos Kristaus žodžius „prarasti sūrumą“ galima versti ir kaip „tapti kvailam“. Tą patį žodį vartoja ir apaštalas Paulius, rašydamas Romos tikintiesiems apie žmonijos nuopuolį: Vadindami save išmintingais, tapo kvaili (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 1 skyriaus 22 eilutė).
Jeigu druska prarasdama sūrumą tapo kvaila, tai sūri druska yra išmintinga. Reiškia, jog tam, kad Kristaus mokiniai atliktų jiems skirtą užduotį ir stabdytų moralinį visuomenės sugedimą, jie turi būti išmintingi dieviškąja išmintimi. Šventasis Raštas sako, jog Dievo baimė yra išminties pradžia. Taigi, išmintingas žmogus pažįsta savo Kūrėją, elgiasi pagal Jo valią ir Juo pasitiki. Kitas neatskiriamas išmintingo žmogaus bruožas – nuolankumas. Puikybė – kvailystės požymis. Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 5 skyriaus 5 eilutė).
Ir turbūt svarbiausia, Jėzaus pasekėjai niekada neturi pamiršti, kad jie yra malonės žmonės ir žemės druska tampa ne savo pastangomis. Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 8–9 eilutės). Gyventi Dievui patinkantį gyvenimą mus moko ne moralizavimas, bet Jo malonė, kuri mus pasiekė per žinią, jog esame sutaikyti su Kūrėju per Jėzaus Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes.