„[...] jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo.”
Luko 7, 47
Yra begalė priežasčių, dėl ko žmonės nepatiria Dievo meilės, ir viena iš jų – neatleidimas. Kai patys neatleidžiame kitiems, iškyla kartėlio siena, kliudanti prasiskverbti Dievo meilei.
Bičiuli, jei grieži ant ko nors dantį ir neįstengi atleisti, žinok, kad šitaip kenki pats sau. Jėzus atėjo išvaduoti belaisvių (žr. Luko 4, 18). Tai Jis padarė išreikšdamas savo meilę per mirtį ant kryžiaus. Jis atėjo ne sužeisti, o pagydyti tave. Jėzus kviečia atleisti tiems, kurie įskaudino tave, nes tik taip išsivaduosi ir būsi laisvas.
Viešpats ragina įsižiūrėti, kiek daug tau atleista, kad geriau suprastum kitus (žr. Luko 7, 47). Tu nusidėjai iš skausmo, nežinojimo, baimės ar tiesiog gindamasis (žr. Luko 23, 34). Panašiai nutiko ir tiems, kurie tave įskaudino, – jie nusidėjo prieš tave iš neišmanymo, greičiausiai nė neįtardami, kaip skaudžiai jų elgesys sužeis tave.
Bičiuli, nebūk priešiškumo belaisvis. Parodyk savo kaltininkams tokį gailestį, kokį tau parodė Kristus, ir būk laisvas – išeik iš to kalėjimo. Tik tada įstengsi patirti Dievo meilės pilnatvę.
Jėzau, suteik man stiprybės atleisti, kad patirčiau Tavo ramybę ir meilės pilnatvę. Amen.
Jo artume... rinkis atleidimą.
Č. F. Stenlis
Žurnalas „Gyvieji šaltiniai“