Tauta, gyvenusi tamsybėje, išvydo didelę šviesą. Gyvenusiems mirties šešėlio krašte nušvito šviesa (Izaijo pranašystės 9 skyriaus 2 eilutė).
Pranašas Izaijas apie didingą tolimos ateities įvykį kalba taip, tarsi jis jau būtų įvykęs. Mirties šešėlio krašte nušvitusi šviesa – tai Jėzaus Kristaus atėjimas. Ta šviesa tebešviečia pasaulyje nuo tų dienų, kai prasidėjo Jėzaus tarnystė žemėje.
Šiandien lengva pasinerti į kasdienius rūpesčius bei įvairiausią sumaištį ir panašiai kaip tais laikais, kai Kristus tarnavo Izraelyje, nematyti pranašo pasakytų žodžių išsipildymo.
Laiką nuo savo tarnystės pradžios iki antrojo atėjimo mūsų Viešpats apibūdino kaip kviečių ir raugių augimo laiką. Neatsižvelgiant į tai, neįmanoma nors kiek teisingiau įvertinti krikščionybės istorijos. Daugelis bažnytinės praeities faktų piešia labai nepatrauklų Kristaus paveikslą ir net neprimena didžios šviesos. Paviršutiniškai žiūrint sunku suvokti, jog didelė dalis krikščioniškos praeities reiškinių nėra Jėzaus mokymo vaisiai. Kas nors pasakytų, jog tokie pamąstymai – patogus būdas pateisinti krikščionybę. Juk piktą dariusieji citavo Jėzaus žodžius ir savo elgesį grindė Šventojo Rašto tiesomis. Tačiau minėtame palyginime apie kviečius ir rauges Viešpats labai tiksliai parodė šiuolaikinės krikščionybės paveikslą, atskleisdamas, iš kur Dievo bažnyčioje tiek daug blogio apraiškų ir kas daugeliui žmonių trukdo matyti didžią Dievo šviesą. Jo žodžiai nėra bandymas paaiškinti praeities įvykius, bet iš anksto nusakyta ateitis: Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo. Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėję klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė priešas.“ Tarnai pasiūlė: „Jei nori, eisime ir jas išravėsime.“ Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“ (Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus 24–30 eilutės).
Dviprasmė krikščionybės padėtis tarsi paslepia didžią šviesą, ir gali kilti abejonių, ar Izaijo išsakyta vizija kalba apie realią ateitį.