Apaštalas Paulius, rašydamas Efezo miesto tikintiesiems, išsakė tokį prašymą: Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius ir mane, kad, man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį, kurios pasiuntinys esu ir būdamas kalinys, – kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 6 skyriaus 18–20 eilutės). Apaštalas suprato, kad jam patikėta skelbti paslaptį, kuri, jo paties žodžiais tariant, ankstesnėms žmonių kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: visų tautų žmonės yra bendrapaveldėtojai, priklauso vienam kūnui ir yra pažado dalininkai Kristuje per Evangeliją, kurios tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, kuri man buvo duota Jo jėgos veikimu (ten pat, 3 skyriaus 6–7 eilutės).
Laiške efeziečiams apaštalas užrašė savo maldą, kuria meldėsi už Efezo tikinčiuosius, kad Kūrėjas suteiktų jiems išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui bei apšviestų jų širdies akis pamatyti tuos šlovės turtus, kuriuos jie paveldės su visais šventaisiais.
Kitame savo laiške, skirtame Korinto tikintiesiems, apaštalas rašė: Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.“ Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 2 skyriaus 7–10 eilutės).
Pasirodo, kad suprastum žinios apie Kristaus mirtį ant kryžiaus didybę, neužtenka perskaityti apaštalo Pauliaus laiškus. Pats Kūrėjas turi apšviesti mūsų širdies akis ir savo Dvasia apreikšti didingą tikrovę, apie kurią mums rašo apaštalas. Kiekvienas žmogus (ne tik išrinktosios tautos atstovas), patikėjęs Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus auka už žmonių nuodėmes ir Jo prisikėlimu iš mirusiųjų, tampa Dievo karalystės piliečiu ir Dievo pažadų bendrapaveldėtoju. Šie žodžiai gali pasirodyti religinė propaganda, tačiau jie kalba apie tikrovę, kurios žmogus savo jėgomis nesugeba pažinti.