„Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą.“ Jokūbo 2, 22
Deramai suprastas tikėjimas nėra moralinio elgesio pakaitalas, o veikiau priemonė jam pasiekti.
Medis juk nėra vaisius, tačiau be jo neužaugtų ir vaisius. Iš vaismedžių sodo Dievas galiausiai juk tikisi vaisių, o ne medžių. Panašiai ir krikščioniška elgsena yra galutinis krikščioniškojo tikėjimo tikslas.
Tikėjimo supriešinimas su darbais primena vaisių supriešinimą su medžiu. Tačiau kaip tik tai mes ir darome, o to pasekmės visiškai katastrofiškos.
Kasdienybėje neretai aptinkame subtilų pakaitalą, kai girdime krikščionį patikinant artimą, kad jis būtinai „pasimels dėl ano problemos,“ puikiausiai žinodamas, kad maldą ketina panaudoti kaip patarnavimo pakaitalą. Juk kur kas lengviau sukalbėti maldelę už tai, kad vargšo bičiulio poreikiai būtų patenkinti, nei realiai ko nors tuo atveju imtis! Mistikas Jonas pastebėjo, kad esama tam tikro nesuderinamumo, kai darbus mėginame pakeisti religija: Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė? Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.
Teisingas dvasinio pamato supratimas sunaikins tą netikrą, dirbtinį „arba/arba“. Tada turėsime ne mažiau tikėjimo, bet daugiau dievotų darbų; ne mažiau maldos, bet daugiau tarnavimo; ne mažiau žodžių, bet daugiau šventų darbų; ne silpnesnį išpažinimą, bet daugiau drąsaus veiksmo; ne religiją kaip veiksmo pakaitalą, bet religiją, kupiną veiksnaus tikėjimo! Juk tik tuomet galėsime tvirtinti sugrįžę prie Naujojo Testamento mokymo, tiesa?
/A. W. Tozer/
Žurnalas „Gyvieji šaltiniai“